Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2012 m. sausio 2 d., pirmadienis

Linkiu Naujaisiais metais daugiau dėmesio ir atjautos vieni kitiems

Praėjusius metus šiame tinklaraštyje užbaigiau tekstu apie "neurotipiškumo" arba "normalumo" sindromą. Keistas dalykas: po jo atėjo tarsi koks nušvitimas, kad negalima žmonių skirstyti į "normalius" ir "nenormalius" (jeigu tik jie neserga kokia nors psichikos liga ar pagydomu sutrikimu). Taigi tolimesnis rašymas apie "kitokius" žmones tarsi tapo beprasmis.

Tačiau prasmė vis dėlto liko. Žmonės, nesuprasdami vieni kitų, nemokėdami išgirsti, nežinodami, ką ar kaip pasakyti, netgi tylėdami sukelia tarpusavio konfliktus (ypač tai aktualu šeimose, ar ne?). Todėl reikia toliau rašyti apie tai, kas trukdo Aspergerio sindromo turėtojams ir kitokių sindromų turėtojams suprasti ir toleruoti vieniems kitus.

Prieš keletą savaičių man įstrigo vienos spec.pedagogės papasakota istorija apie jos mokykloje besimokantį berniuką. Jos manymu, jis tikrai gali turėti Aspergerio sindromą, bet ji negali priversti jo tėvų kreiptis į specialistus. Tėvai šventai įsitikinę, kad vaikas labai protingas, gerai mokosi, ne chuliganas ir t.t., bet jiems neįdomu, kad iš vaiko mokykloje tyčiojamasi ir kad jis nemoka apsiginti. Ką jau kalbėti apie "gėdą", kurią patirtų, kreipęsi į psichiatrus ir psichologus.

Tai štai, mano akimis, pati blogiausia situacija - kai tėvai nekreipia dėmesio į savo vaiką, nes mano, kad jokių problemų jis neturi. Net tuo atveju, kai švietimo sistema galėtų padėti, tėvų akivaizdoje ji bejėgė. Be tėvų žinios jis net negali gauti psichologų konsultacijos.

Kaip jau gal esu kažkada rašiusi, sunkiems, didelio laipsnio autistams gyventi šiek tiek lengviau: jų problemos matyti akivaizdžiai, jiems priklauso neįgalumo statusas ir pašalpos, tėvai negali ignoruoti savo vaikų (nei mažų, nei suaugusių) problemų. Tuo tarpu Aspergerio sindromas - tai tarsi ledkalnio viršūnė, vos kyšanti iš vandens. O po vandeniu - visas didžiulis, nematomas ledkalnis, kurio dažnai nenorima matyti ar apsimetama, kad jo nėra, bet gyventi tai jis trukdo!

Tad noriu palinkėti visiems daugiau empatijos (atjautos) vieni kitiems. Jeigu autistiškas žmogus nepajėgia būti empatiškas, tai neautistiškoji dauguma turėtų būti jam empatiška. Taigi tėvai, mokytojai, bendradarbiai turėtų ne šaipytis iš "tų keistuolių", o mokytis tokio bendravimo, kuris leistų juos prakalbinti, įgyti jų pasitikėjimą, sužinoti, kuo jie gyvena ir kokias problemas sprendžia.

Gerų 2012 metų!

2 komentarai:

  1. Netikiu. Netikiu, kad negalima tėvų priversti pasirūpinti vaiku. Čia iš jų pusės jau juodas aplaidumas. NETIKIU!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taip, deja, būna dalykų, kuriais sunku patikėti. Toji pati pedagogė man papasakojo dar baisesnių, atvirai kalbant, beveik kriminalinių istorijų, kaip tėvai elgiasi su savo vaikais. Belieka tik stebėtis, kiek daug nemeilės Lietuvoje...

    AtsakytiPanaikinti