Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Kas yra Patologinis reikalavimų vengimo sindromas?

Autizmo spektre yra pavadinimas "Mišrūs raidos sutrikimai". Sakoma, jog gydytojai rašo tokią diagnozę, kai nieko nesupranta :) Bet štai yra vienas toks mišrus raidos sutrikimas - Patologinis reikalavimų vengimo sindromas (angl. Pathological demand avoidance syndrome, PDA). Esminis jo bruožas tas, kad asmenys, turintys PDA, dėl didelio nerimo lygio vengia kitų žmonių keliamų reikalavimų, kai jaučia, kad negali kontroliuoti padėties.


PDA aprašytas jau senokai, tą padarė Elizabeth Newson dar 20 a. devintajame dešimtmetyje. Anksčiau laikytas raidos sutrikimu, kitokiu nei autizmas, PDA dabar vis dėlto vadinamas autizmo spektro sutrikimu, nors jo turėtojų socialiniai įgūdžiai yra žymiai geresni nei autistų. Jų pagrindinė problema - poreikis stipriai kontroliuoti socialinę sąveiką. Kita vertus, jiems dažnai būdingas gebėjimas įsijausti į įvairius vaidmenis ir dalyvauti vadinamuosiuose vaizduotės žaidimuose.


Visą ilgą straipsnį apie PDA galima angliškai skaityti adresu http://www.autism.org.uk/about-autism/related-conditions/pda-pathological-demand-avoidance-syndrome.aspx. Tačiau reikia kai ką ir išversti tiems, kurie skaito kitomis užsienio kalbomis :)

PDA turintys asmenys linkę viską aplink kontroliuoti ir dominuoti, ypač kai jaučia nerimą ir nėra tikrieji padėties šeimininkai. Ir priešingai, jie gali būti žavingi ir paslaptingi, kai jaučiasi saugiai. Dauguma tėvų savo PDA turinčius vaikus apibūdina kaip "Džekilą ir Haidą" (pvz., neramus namie, bet išmokęs tvardytis mokykloje). Svarbu pripažinti, jog šie vaikai turi slaptą negalią ir dažnai aplinkiniams atrodo "normalūs". Šių vaikų tėvai jaučiasi neteisingai kaltinami, neva blogai auklėja savo vaikus, tačiau, kaip Aspergerio sindromo atveju, taip atsitinka dėl žinių stokos. Šiems tėvams patiems reikia paramos, kadangi jų vaikų elgesys kartais pateikia išties nemalonių siurprizų.

Taigi PDA turėtojai vengia kitų žmonių keliamų reikalavimų ir lūkesčių. Kaip tai atrodo? Tai gali būti tiesiog atsisakymas ką nors daryti, išsiblaškymas, atsikalbinėjimas, atidėliojimas, ginčai, alternatyvų siūlymai, panirimas į fantazijos pasaulį. Priešintis jie gali netgi tapdami fiziškai nepajėgūs, pvz., sakyti "kojos manęs neklauso" arba "mano rankos tiesiog akmeninės". Mėginant "paspausti" ir priversti paklusti, jie gali tapti agresyvūs - žodžiais ar netgi fiziniais veiksmais, gali net ištikti "panikos priepuolis".


Vienas vaikų gydytojas rašė apie penkiametį vaiką: "Jis žino galybę būdų, kaip nepaklusti tiesioginiams reikalavimams. Jis elgiasi tarsi negirdėtų, ir toliau daro tai, kas jam patinka, su bereikšme veido išraiška. Jis nukreipia kalbą į šoną, kol motina užmiršta, ką norėjo jam paliepti. Jis sako "Tuoj" arba "Aš negaliu", krenta and grindų ir ima raičiotis it kūdikis".

PDA turėtojai dažnai yra labai socialūs ir sugeba parodyti tokio lygio atjautą (empatiją), kokia su autizmu lyg ir atrodo nesuderinama. Kartais atrodo, jog jie sugeba suprasti kitus žmones intelektualiu, o ne emociniu lygmeniu. Nepaisant visų parodomų socialinių subtilumų, jų gebėjimą bendrauti dažnai gadina nemokėjimas matyti platesnio vaizdo, ribų nejautimas ir noras kontroliuoti situaciją. Dažnai jie supranta taisykles, bet nemato reikalo taikyti jas sau. Vaikų grupėje dėl to gali kilti problemų. Vienas iš tėvų pasakojo, kaip "kitų vaikų atžvilgiu jis puikiai jaučiasi atlikdamas motinos vaidmenį - "ar nusiplovei rankas?", "nedėk alkūnių ant stalo" - tačiau mano, kad pats tų taisyklių laikytis neprivalo".

PDA turėtojams būdingos tos pačios pojūčių jautrumo problemos, kaip ir autizmo ar AS atveju. PDA dažnai diagnozuojamas kartu su dėmesio ir aktyvumo sutrikimu (ADHD), disleksija ir dispraksija. Prieš nustatant PDA diagnozę, kai kurie asmenys jau turi autizmo, AS, mišraus raidos sutrikimo ar atipiško autizmo diagnozę. PDA gali egzistuotti šalia bendresnio pobūdžio mokymosi sutrikimų, o kartais, prisidengdami mokėjimu sklandžiai kalbėti, PDA turėtojai sugeba užmaskuoti esamas suvokimo problemas.

Tiksli PDA atsiradimo priežastis vis dar tiriama. Kaip ir autizmo ar AS atveju, tai smegenų veiklos problema, galbūt sukeliama genetinių ar aplinkos veiksnių. PDA NĖRA tam tikrų socialinių aplinkybių ar tėvų auklėjimo padarinys. Taip pat nėra ir vaistų nuo PDA, tačiau turint tam tikrų žinių, PDA turėtojams galima padėti. Jie žymiai geriau reaguoja į netiesmuką, derybinį stilių, kuris leidžia jiems išsaugoti situacijos kontrolę.

PDA diagnozę turi nustatyti profesionalai, tačiau net ir juos gali suklaidinti paviršutiniškas šių asmenų socialumas ir ryški vaizduotė.

2011 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

„Esminis skirtumas“ tarp vyriškų ir moteriškų smegenų: dalis tiesos apie autizmą

Didžiosios Britanijos mokslininko Simono Baron-Coheno knyga „Esminis skirtumas. Vyriškos ir moteriškos smegenys. Visa tiesa apie autizmą“ (leidykla "Baltos lankos", 2011) – bene vienintelė, per pastarąjį dešimtmetį šiek tiek atnaujinusi šios srities literatūros lentyną Lietuvoje ir skirta visiems besidomintiems. Autizmas – pastaraisiais metais vis dažniau diagnozuojamas, pasaulio mokslininkų tyrinėjamas ir vis dėlto daugybę paslapčių tebesaugantis žmogaus raidos sutrikimas, tuo tarpu lietuvių kalba iki šiol būta tik kokių 7-8 pavadinimų plonų ir tikrai ne naujų mokomųjų knygelių, skirtų medicinos studentams ar slaugytojams.

Sisteminimas prieš atjautą

Knyga „Esminis skirtumas“ atspindi kertinį S.Baron-Coheno požiūrį, jog autizmo kilmę galima aiškinti per lyčių skirtumų prizmę: vyriškos smegenys iš prigimties linkusios kurti ir nagrinėti sistemas, t.y. orientuotos į objektus (systemizing), o moteriškos – domėtis žmonėmis, jų jausmų pasauliu, juos atjausti (empathizing). Teorija įdomi, grindžiama tyrimų rezultatais ir turi teisę egzistuoti, ypač žinant, kad tarp vyrų autistų yra gerokai daugiau nei moterų, tačiau autoriaus pateiktas vyrų ir moterų santykis 10:1 atrodo šiek tiek perdėtas, lyginant su kitais šaltiniais, nurodančiais, jog šis santykis yra 4:1 ar net 3:1. Kad ir kaip būtų, galbūt kam nors iš skaitytojų knyga leis pagaliau susitaikyti su gyvenimu ir priimti jį tokį, koks yra. Knygos pabaigoje pateikiama keletas naudingų testų, leidžiančių savarankiškai „išsitirti“ savo atjautos (o gal net ir autizmo) lygmenį, tačiau norint gauti tikslią diagnozę, būtina kreiptis į specialistus.

Nors ne visiškai teisingas knygos pavadinimo vertimas teigia, jog čia parašyta „visa tiesa apie autizmą“, iš tiesų autizmui skiriama tik maždaug trečdalis knygos. Pirmiausia autorius nuosekliai rutulioja idėją, jog smegenų sandarą lemia testosterono kiekis dar iki gimimo, kad berniukų ir mergaičių žaidimo stilius skirtingas iš prigimties, tvirtina, kad evoliucijos eigoje ir vyrų, ir moterų smegenys formavosi taip, kad būtų kuo daugiau galimybių išlikti: „Geriems sistemintojams sekasi perprasti gamtos sistemas ir jomis naudotis. Įsivaizduokite medžiotoją ar pėdsekį. Jis turi pastebėti girioje ženklus, bylojančius, kur gali būti jūsų grobis... gera pėdsekys pastebės, kad žolė nugulėta tam tikru būdu, vadinasi, naktį čia miegota tigro....Gebėjimas suvokti aplinką gali lemti gyvenimą ar mirtį“ (135 psl.). Galia, kova dėl aukštesnės socialinės padėties, galimybės vadovauti, dominuoti – tipiškos vyrams būdingos savybės, kurios išugdomos nesukant galvos dėl kitų žmonių jausmų ir kurios traukia moteris. Tuo tarpu moterims visada buvo itin svarbi atjauta, kadangi ji leidžia geriau pasirūpinti vaikų, ypač nemokančių kalbėti kūdikių poreikiais, be to, „moterys, gebančios numatyti kitą partnerio ėjimą, sėkmingiau išvengia sutuoktinio agresijos. Tos, kurios labiau įžvelgia apgaulę, gebės išsirinkti nuoširdų vyrą ir įvertinti, ar jis elgsis gerai, ar tik apvaisins ją“ (146 psl.).

Galiausiai autorius daro išvadą, jog autizmas yra vyriškų smegenų funkcionavimo kraštutinumas, t.y. itin didelis gebėjimas sisteminti ir beveik jokio – atjausti: „Tai žmonės (daugiausia vyrai), kurie su kitais šnekasi tik darbe ir tik apie darbą, siekdami gauti, ko jiems reikia ar pasidalyti svarbia informacija. Į klausimus jie atsakinėja tik faktais, bet patys veikiausiai neklausinėja, nes jiems nerūpi, ką mano kiti. Tokie žmonės nemato prasmės plepėti“ (149 psl.).

Ar tikrai autizmas – puikus gebėjimas sisteminti?

Knygos silpnoji vieta „išlenda“ pačioje pabaigoje. Logika tarsi reikalautų, jog gebėjimas sisteminti būtų tiesiog proporcingas autizmo sunkumo laipsniui. Tačiau čia kyla problema, kurios autorius nesugeba įtikinamai pagrįsti: jis pripažįsta, kad autistams būdingas silpnas visuminis rišlumas (angl. weak central coherence) – neįprastai stiprus dėmesys atskiroms detalėms ir visumos (taigi sistemos!) nematymas, – ir kartu mėgina įrodyti, jog „iš tikrųjų netgi gali būti, kad geras gebėjimas sisteminti panašus į silpną visuminį rišlumą. Sistemindamas žmogus susitelkia į kurią nors vieną sistemos dalį, pradeda nuo konkrečių detalių, nes gali paaiškėti, kad tai ir yra kintamieji, paklūstantys dėsniams. Išsiaiškinęs (sistemingai) visas tos dalies detales, asmuo galiausiai susidaro tikslų didelės sistemos vaizdą, tik ne tokį, kokį numato silpno visuminio rišlumo teorija“ (196 psl.).

Teisingumo labui turiu pacituoti kitą žymų autizmo sutrikimų specialistą prof. Tony Attwoodą, jis rašo: "Aspergerio sindromo turėtojas naudoja neįprastus dėmesio paskirstymo būdus, ir didelės potencialios informacijos sritys nebūna kognityviškai užfiksuotos. Tai lemia labai fragmentišką pasaulio suvokimą. Asmuo gali įsiminti pavienius faktus, tačiau jam sunku atlikti visumos analizę. Būdamas fotografas mėgėjas, galiu problemą įvardyti taip: pasaulis matomas ne per plačiakampį objektyvą, o per teleobjektyvą“ (T.Attwood „The Complete Guide to Asperger‘s Syndrome“, 2007, 241-242 psl.).

Štai taip – pavienių faktų įsiminimas, dėmesys detalėms ir nesugebėjimas nustatyti, kuri detalė yra svarbiausia, kažkokiu paslaptingu būdu tampa nuostabiu gebėjimu sisteminti! S.Baron-Cohenas čia išleido iš akių vieną momentą: autizmo sutrikimą (gerai funkcionuojantį) turintis asmuo iš tiesų geba kurti sistemas, bet jos būna kitokios, paremtos jo paties susikurtais tikrovės dėsniais ir neįprasta logika.

Maža to, S.Baron-Coheno knygoje nėra įtikinamo paaiškinimo, kodėl itin sunkūs autistai nekalba, pažįsta raides, bet nesuvokia teksto. Nėra ir daugybės kitokios tiesos apie autizmą, pvz., apie kraštutinį sensorinį (klausos, lytėjimo, skonio) jautrumą, motorikos, specifines psichologines problemas, polinkį į nerimą bei depresiją. Vietoj to autorius mėgina ieškoti teorinių, kažkur neva egzistuojančių „kraštutinių moteriškų smegenų“, tačiau randa tik asmenybės sutrikimus, kai žmogų užvaldo emocijos ar kai jis manipuliuoja kitų žmonių jausmais; kita vertus, autorius pripažįsta, jog aukšto intelekto ir puikią atjautą turintys žmonės dažniausiai nesiskundžia gebėjimo sisteminti trūkumu (tai vadinamosios pusiausviros, bet ne kraštutinės smegenys).

Knyga negali pretenduoti į „visą tiesą apie autizmą“ dar ir dėl to, kad joje aprašomi vos keli atvejai (t.y. asmenys), iliustruojantys autoriaus sisteminimo-atjautos teoriją. Skaitant susidaro įspūdis, kad visi pasaulio autistai turėtų būti tokie pat, kaip tie keli aprašytieji. Deja, taip tikrai nėra. Jei vienu atveju autisto ar Aspergerio sindromo turėtojo smegenų vykdomoji funkcija (t.y. planavimo, savikontrolės, laiko suvokimo, metodų taikymo ir t.t.) veikia gerai, kitais atvejais ji gali būti sutrikusi ir kelti įvairiausių kasdienio gyvenimo, mokymosi, bendravimo, darbo problemų. Taigi ne visi gali būti genialūs matematikai ar fizikai, yra daugybė žmonių, kasdien besigrumiančių su paprasčiausiomis problemomis, ir mes, „daugumos“ žmonės, tai vadiname „išsidirbinėjimu“, „išsisukinėjimu“, „nelankstumu“, „nedraugiškumu“ ir dar kitaip.

Vertimo klaidos: kodėl autizmu Lietuvoje vis dar „sergama“?

Antrosios knygos pusės, kur rašoma apie autizmą, vertimas į lietuvių kalbą glumina ir liudija, kaip menkai pas mus suprantami „kitokie“ žmonės. Nors knygoje aiškiai kalbama apie įgimtus vyrų ir moterų smegenų skirtumus, autizmas, kitaip tariant, „vyriškų smegenų funkcionavimo kraštutinumas“, kažkodėl vadinamas liga. Jeigu autizmas neišgydomas ir nuo jo nemirštama, vadinasi, tai nėra liga, ir autizmu, o tuo labiau Aspergerio sindromu (gerai funkcionuojančia atmaina) „sirgti“ – neįmanoma. Tačiau vertėja vis rašo: serga AS, kamuojamas AS, varginamas AS. O kodėl ne tiesiog „turi AS“? Anglų kalba paprastai rašoma „person has autism“, „children with Asperger‘s syndrome“, tai iš kur atsiranda žodis „liga“?

Žinoma, autizmas ir kamuoja, ir vargina. Bet kuris nediagnozuotas (vadinasi, nesuvokiantis savo išskirtinumo priežasties) Aspergerio sindromo turėtojas, gyvendamas nieko neišmanančioje ir nepakančioje visuomenėje jaučiasi lyg „jūros žuvis gėlame vandenyje... Kai asmuo, kuriam būdingas AS, ir aplinka dera, problemos išnyksta ir mes netgi klestime. Kai nedera, mes atrodome neįgalūs“ (199 psl.).

Apie autorių


Profesorius S.Baron-Cohenas (g. 1958 m.) yra Kembridžo (Didžiosios Britanijos) universiteto autizmo tyrimų centro vadovas, jo specializacija – žmogaus raidos psichopatologija, ypač atjautos (angl. empathy, theory of mind, mind-blindness) problemos. Vienas ar kartu su kitais autoriais yra parašęs 16 knygų autizmo ir susijusiomis temomis. Tarp jų – ir dvi naujausios knygos „Zero Degrees of Empathy: A New Theory of Human Cruelty“  ir „The Science of Evil: On Empathy and the Origins of  Human Cruelty“ apie tai, kad atjautos stoka gali tapti įvairaus pobūdžio blogio bei žiaurumo apraiškų priežastimi.

2011 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Kognityvinis (pažinimo) stilius - kas tai? (Tęsinys)

Kadangi prof. Tony Attwoodo straipsnis "Ar ASS turėtojus reikia atleisti nuo namų darbų?" - per ilgas ir per daug įvairus vienam tinklaraščio post'ui, čionai perkėliau vieną iš jo aspektų - vaikų kognityvinio (pažinimo) stiliaus problemas. Esmė - norint, kad vaikas sėkmingai ir noriai mokytųsi, informacija turi būti pateikiama jam tinkamiausiu būdu. Tam reikia išsiaiškinti, ar vaikas, pvz., informaciją geriau priima vaizdiniais ar žodžiais.

"Jeigu vaiko vizualinis mąstymas santykinai stiprus, tai jo supratimą padidins struktūrinės schemos, minčių žemėlapiai ir demonstravimai. Jeigu stipresni jo verbaliniai įgūdžiai, tada padės rašytinės instrukcijos bei diskusijos vartojant metaforas (ypač metaforas, susijusias su jo ypatinguoju interesu). Papildomi būdai gali būti kompiuterio ir klaviatūros panaudojimas, ypač vaikams, turintiems motorikos (t.y. rašysenos) problemų. Kartais tėvai tampa „sekretorėmis“ ir spausdina reikiamą medžiagą už vaikus bei taiso jų atsakymų klaidas. Namų darbai turėtų būti labiau bendradarbiavimas, o ne vieno žmogaus darbas. Tėvai nebūtinai yra persergstintys ar neurotiški, jie tiesiog žino, kad be jų įsikišimo darbas nebus padarytas.

ASS turintys vaikai dažnai džiaugiasi galimybe prieiti prie kompiuterio ir gali būti, kad geriau supranta medžiagą, pateiktą kompiuterio ekrane. Jei medžiagą pateikia žmogus, vadinasi, atsiranda socialinė ir kalbinė dimensija, o tai gali padidinti vaiko sutrikimą. Mokytojai turėtų apsvarstyti galimybę namų darbų užduotis pateikti taip, kad nemaža jų dalis būtų atliekama kompiuteriu. Teksto rengimo galimybės, ypač piešimo, gramatikos ir rašybos tikrinimo programos labai praverčia gerinant galutinio produkto kokybę ir įskaitomumą. Jeigu tėvai negali padėti vaikui išspręsti tam tikros problemos, sprendimo reikia ieškoti kartu su mokytoju – nedvejojant skambinti jam telefonu bet kuriuo paros metu, kad šis galėtų tiesiogiai pasikalbėti su vaiku.  Reguliarus šio būdo praktikavimas gali smarkiai sumažinti namų darbų kiekį. 

ASS turintiems vaikams reikia specialaus dėmesio mokantis naują medžiagą. Namų darbai pirmiausia turi būti skirti įtvirtinti ir praktiškai panaudoti jau žinomą informaciją, o ne mokytis naujų sąvokų.
 
Dar vienas būdingas sunkumas – išdėstyti žodžiu savo mintis. Vaikas gali surasti teisingą matematikos uždavinio sprendimą, bet nesugebėti žodžiais paaiškinti, kaip tą atsakymą gavo. Jo kognityvinė strategija (attk. mąstymo būdas) gali būti neįprasta ir labiau intuityvi nei dedukcinė (besivadovaujanti logikos dėsniais). Tad gali tekti pripažinti šį jo gautą teisingą atsakymą netgi tada, kai „neurotipiškam“ protui neaiški sprendimo logika. Šio bruožo problema ta, kad jeigu vaiko „smegenys užblokuotos“, tėvams gali būti sunku koreguoti šį alternatyvų mąstymą.

ASS turinčio vaiko mokymas reikalauja specialių įgūdžių, tačiau tėvai dažniausiai jų neturi. Be to, tėvai būna emocingesni nei mokytojai ir dėl to jiems būna sunkiau išlikti objektyviems ir santūriems. Vienas iš variantų yra pasamdyti patyrusį repetitorių, padėsiantį atlikti namų darbus. Bet daugumai šeimų tai gali būti ne pagal kišenę.

Prieštaringas pasiūlymas
Jeigu namų darbai sukelia tokias kančias, ką galima padaryti siekiant sumažinti mokykloje pervargusio vaiko desperaciją, tėvų, mėginančių motyvuoti savo vaiką, neviltį ir ką patarti mokytojams, pripažįstantiems, jog namų darbai nėra pati efektyviausia šių vaikų lavinimo priemonė? Jeigu iš vaiko reikalaujama reguliariai atlikti tam tikrą kiekį namų darbų, tai visos pusės turėtų skirti pakankamai laiko ir prisiimti įsipareigojimus, kurie būtini garantuoti, kad darbai bus atlikti tinkamai ir laiku. Vienas variantas būtų sudaryti vaikui sąlygas atlikti savo namų darbus mokykloje. Tą galima daryti per ilgąją pertrauką, prieš ar po pamokų savo klasėje arba mokyklos bibliotekoje. Tačiau net ir tuo atveju būtina mokytojo ar jo padėjėjo priežiūra ir patarimai. Kai kurie vaikai pajėgia baigti vidurinę mokyklą mokydamiesi mažiau dalykų ir pamokų metu gaudami papildomo laiko namų darbams ruošti.

Jeigu visi šie būdai nesėkmingi, kokia galėtų būti alternatyva? Ar ASS turintys vaikai turėtų būti atleisti nuo namų darbų? Jeigu metodai, aprašyti šiame straipsnyje, nepadeda, ar jų neįmanoma įgyvendinti, tada mano atsakymas yra TAIP. Kartais šis patarimas atneša didžiulį palengvėjimą vaikui, jo tėvams ir netgi mokytojams. Galite manimi pasikliauti". 

Pabaigai noriu priminti, kad ASS turintys vaikai dažnai yra normalaus ar aukštesnio už vidutinį intelektą, todėl gali pasirodyti, kad nenoras daryti namų darbus yra kokia nors užgaida ar tingėjimas. Reikėtų atsikratyti stereotipo, kad pagalbos reikia tik neįgaliam, protiškai atsilikusiam, nekalbančiam vaikui. Jos reikia ir aukštą intelektą turinčiam vaikui, tiesiog jo problemos - kitokios, bet tai nereiškia, kad lengvesnės.

Ar ASS turinčius vaikus reikia atleisti nuo namų darbų?

Prasideda nauji mokslo metai ir ta proga noriu pateikti ištraukų iš Australijos profesoriaus Tony Attwoodo straipsnio, paskelbto jo tinklalapyje www.tonyattwood.com.au. Straipsnis taip ir vadinasi: "Ar reikia atleisti ASS (autizmo spektro sutrikimų) turinčius vaikus nuo namų darbų?". Autorius, dirbdamas su savo pacientais, yra pastebėjęs, jog tai - didelė problema, ir pirmiausia aiškina, kad nenoras daryti namų darbus turi dvi priežastis. Pirmoji - stresas ir protinis išsekimas, per dieną patiriamas mokykloje, antroji - specifinis šių vaikų kognityvinių (pažintinių) gebėjimų profilis.

Toliau pateiksiu straipsnio citatų:

"ASS turintys vaikai, kaip ir jų bendraklasiai, turi mokytis pagal įprastinę švietimo programą, tačiau, lyginant su kitais klasės vaikais, jie susiduria su papildomais mokymosi sunkumais bei stresą keliančiais dalykais.  Jiems tenka papildoma – socialinė – mokymosi programa. Jie priversti panaudoti savo intelektualinį samprotavimą, kad nustatytų klasėje ir už jos ribų galiojančias socialines taisykles. Kitiems vaikams nereikia sąmoningai mokytis socialinės integracijos taisyklių, o šie vaikai priversti „iššifruoti“ socialinius ženklus ir pažinimo būdu nuspręsti, ką sakyti ir daryti socialinėse situacijose. Dažnai iš aplinkinių jie pirmiausia sulaukia kritikos dėl padarytos klaidos, o kartu – per mažai teigiamo įvertinimo už teisingą reakciją. Mokymasis vien tik iš klaidų nėra pats efektyviausias mokymosi būdas. Todėl šie vaikai turi sutelkti daug dėmesio į tą papildomą programą, ir dėl to po dienos, praleistos mokykloje, jie jaučiasi ne tik protiškai, bet ir emociškai išsekę. Be to, jiems sunku stebėti ir reaguoti į mokytojo bei kitų vaikų siunčiamus emocinius ženklus, bendrauti su daugeliu žmonių vienu metu, ištverti triukšmą ir chaosą koridoriuose, netikėtus mokyklos darbo rutinos pasikeitimus ir stiprius pojūčius triukšmingoje klasėje. Mokykloje jie dažniausiai neturi galimybės pailsėti.

Labai svarbu pripažinti, kad tokie vaikai patiria didelį stresą, šio požymius galima pastebėti iš jų elgesio bei nuotaikos. Tarp tokių požymių gali būti ir vadinamasis „daktaro Džekilo ir pono Haido“ variantas, kai mokykloje streso indikatoriai neryškūs, o namuose vaikas pasikeičia iš esmės. Klasėje jie būna ramūs ir paklusnūs, bet vos tik grįžta namo, tampa nepakantūs ir agresyvūs. Kai kurie vaikai rytais, prieš išeidami į mokyklą, tampa labai neramūs, o atsisakymas eiti į mokyklą ir išėjimas iš mokyklos pirma laiko gali reikšti, kad vaikas išgyvena nepakeliamą stresą. Kitiems vaikams mokykloje gali pasireikšti kraštutinio nerimo ar pykčio epizodai, su panikos priepuoliais, ūmaus, trikdančio elgesio apraiškomis. Dar kiti patiria chronišką stresą, kuris ilgainiui lemia klinikinės depresijos atsiradimą. Kalbantis su ASS (autizmą ar Aspergerio sindromą) turinčiais vaikais, turinčiais problemų dėl „socialinės mokymosi programos“ ir mokyklos sukeliamo streso valdymo, jie dažnai aiškina, jog nori, kad tarp mokyklos ir namų būtų nubrėžta aiški skiriamoji riba. Pasak jų, „mokykla skirta mokymuisi, o namai – pramogoms ir poilsiui“. Todėl mintis, jog jų taip geidžiamas bei užsitarnautas pramogas ir poilsį tuoj nutrauks namų darbai, jiems yra visiškai nepakeliama.

Kognityvinių gebėjimų profilis
ASS turintiems vaikams būdingas neįprastas kognityvinių (pažintinių) gebėjimų profilis, kurį reikia pripažinti ir prie jo priderinti mokykloje bei namie atliekamus darbus. Vienas iš šio profilio aspektų yra sutrikusi vykdomoji funkcija. Šis profilis yra panašus į vaikų, turinčių dėmesio sutrikimą ir reiškia, kad jiems kyla sunkumų planuojant, organizuojant ir atrenkant prioritetus, jie gali būti impulsyvūs ir nelankstūs spręsdami problemą, prasta jų darbinė atmintis. Kiti bruožai – sunkumai generuojant naujas idėjas, jiems reikia patarimų sprendžiant, kas yra svarbu, o kas ne, jie prastai suvokia laiką ir valdo jį. Yra tikimybė, kad standartiniai intelekto testai taip pat parodys neįprastą profilį, ypač verbalinio ir vizualinio intelekto požiūriu. 

Mokymosi aplinkos sukūrimas
Vieta, kur vaikas mokosi, turi būti palanki susikaupti ir dirbti. Tinkamas pavyzdys yra klasė, kur yra atitinkama sėdėjimo vieta, apšvietimas ir jokių dėmesį blaškančių dalykų. Trukdžiai gali būti regimieji, t.y. žaislai ar televizorius, kurie vaikui nuolat primena, ką būtų įdomiau veikti, taip pat girdimieji, pvz., elektrinių prietaisų keliamas triukšmas, brolių bei seserų balsai. Darbo vietoje turi būti tik reikalingi daiktai ar įrenginiai. Čia taip pat neturi landžioti smalsūs broliai ar seserys.

Kasdienį namų darbų tvarkaraštį gali sudaryti kuris nors iš tėvų, padedant mokytojui, ir apibrėžiant numatomą kiekvienos paskirtos užduoties trukmę bei turinį. Tai būtų ypač naudinga, jeigu vaikui kyla problemų pačiam suplanuoti, kiek laiko reikia kiekvienai namų darbų užduočiai. Kartais namų darbų darymas užtrunka kelias valandas, nors mokytojas, tarkim, numatė, jog kiekvienai užduočiai pakanka kelių minučių.

Galima pasinaudoti chronometru vaikui priminti, kiek liko laiko visiems namų darbams užbaigti. Svarbu užtikrinti, kad laikas, skirtas namų darbams, nesutaptų su vaiko mėgstamiausia TV laida. Jeigu taip atsitinka, galima padaryti laidos vaizdo įrašą ir pasižiūrėti ją atlikus namų darbus.

Jeigu reikia reguliariai daryti pertraukas, kad pagerėtų koncentracija, darbą galima padalyti į segmentus, jų dėka bus matyti, kiek darbų vaikui dar reikia padaryti iki pertraukėlės. Dažnai daroma klaida – tikimasi per ilgo susikaupimo laiko.

Mokytojo pasirengimas namų darbams
Mokytojas namų darbų užduočių lape turėtų pažymėti svarbiausius momentus, rašytinę medžiagą ir klausimus, kad vaikas žinotų, kurie aspektai yra svarbūs užduoties atlikimui. Galima paprašyti vaiko, kad šis susidarytų savo planą prieš pradėdamas darbą, tai padės užtikrinti, kad namų darbas bus rišlus ir logiškas, ypač jei tai yra rašinys. Jeigu užduočiai atlikti reikia keleto dienų, svarbu, kad mokytojas reguliariai tikrintų vaiko juodraščius ir daromą pažangą, nes tai taip pat padidina tikimybę, jog darbas bus atliktas laiku.

Atminties problemos
Jeigu vaikui sunku tiksliai prisiminti, kas užduota namų darbams ir įsiminti reikiamą informaciją atliekant namų darbus, tai yra sutrikusios vykdomosios funkcijos požymis ir sprendimas būtų nupirkti „darbinį“ žaislą. Nedidelis diktofonas leistų įrašyti mokytojo žodžiu duodamus nurodymus, o vaikas prie įrašo galėtų pridėti savo komentarus ar priminimus apie svarbiausią informaciją. Vaikas ir jo tėvai tada tiksliai žinotų, kas buvo pasakyta ir kas svarbu atliekant užduotį. Kitas būdas yra turėti klasės draugo telefono numerį ir reikalingą informaciją sužinoti iš jo.

Namų darbų dienoraštis ar planuoklis vaikui gali padėti prisiminti, kurias knygas reikia pasiimti namo, ir kuriuos konkrečius namų darbus reikia atlikti tą vakarą. Asmeninis kalendorius ar „organizatorius“, kurį galima nusipirkti raštinės prekių parduotuvėse, vaikui šį darbą padarytų patrauklesnį. Ypač paaiškinus jam, kad taip elgiasi suaugę įmonių vadovai, ne tik vaikai, turintys mokymosi problemų..."

Smulkiau apie kognityvinį (pažinimo) stilių - kitame tekste. Ten bus ir atsakymas į iškeltą klausimą - ar reikia atleisti ASS turėtojus nuo namų darbų.

2011 m. rugsėjo 2 d., penktadienis

Po vasaros atostogų - dvi naujos knygos

Baigėsi vasara, tas saulės, vandens, uogų, grybų ir t.t. sezonas... Senokai berašiau: Minčios girioje, kur atostogavau, nėra nei interneto, nei (beveik) mobilaus ryšio, laikraščiai likę kažkur mieste, o radijas tyli, kai jo neįsijungi :). Žiūrėdavau į ežerą ir mišką už jo ir suvokdavau, kad čia nėra nei pirmadienių, nei sekmadienių, nei darbo laiko ar laisvalaikio, o tik saulė, rytą pakylanti vienoje pusėje, o nusileidžianti kitoje. Visos civilizacijos sąvokos atsiranda tik tada, kai įjungi telefoną/ televizorių/ radiją/ kompiuterį/ sąžinės graužatį... Kiek daug žmogui nereikia (galėtų nereikėti), ar ne?

Užtat skaičiau knygas. Ignalinos prekybos centre nusipirkau jau anksčiau mano minėtą Jodi Picoult knygą "Namų taisyklės", o "Baltų lankų" leidykla padovanojo britų mokslininko Simono Baron-Coheno knygą "Esminis skirtumas. Vyriškos ir moteriškos smegenys. Visa tiesa apie autizmą". Na, ten tikrai ne visa tiesa apie autizmą (ir originalus knygos pavadinimas taip netvirtina), bet teorija įdomi ir verta dėmesio.

Pirmoji knyga - romanas apie paauglį, turintį Aspergerio sindromą, jo šeimą ir gyvenimo problemas. Tai, galima sakyti, detektyvas, kurį skaitant įmanoma susipažinti su AS ypatumais. Bet kadangi tai grožinės literatūros kūrinys apie vieną AS turėtoją, o visi jie gali būti be galo skirtingi, tai tokiu informacijos kiekiu ir apsiribosiu.

Antroji knyga - mokslininko darbas, o tokių lietuviškoje skaitymo erdvėje kol kas trūksta, tad apie ją ketinu parašyti didesnį tekstą. Tik, jeigu galima, dar ne šiandien :) Bet tiems, kuriems nekantru, galiu nurodyti tinklalapį: http://glennrowe.net/BaronCohen.aspx. Ten yra keturi labai naudingi testai, tie patys, kaip ir knygoje, tik anglų kalba. Nemokantiems anglų kalbos jau yra knyga lietuvių kalba. Nežinau, ar jau pasiekė knygynus, bet galima ją įsigyti "Baltų lankų" leidykloje Vilniuje, Palangos g. 4.