Kai kurie žmogaus (vaiko ar suaugusiojo), turinčio Aspergerio sindromą, asmenybės bruožai gali būti nepelnytai priskiriami blogo auklėjimo padariniams ar psichikos ligai. Toks žmogus gali atrodyti nekalbus, pedantiškas, nemandagus, netvarkingas... Visa tai turi savo priežastis, apie jas - vėlesniuose "post'uose". Kai elgesys netelpa į priimtas normas, dažnai griebiamasi arba tradicinių auklėjimo priemonių – bausmių, mėginimų „lenkti medį, kol jaunas“, ieškojimų, kas kaltas dėl netinkamo elgesio, arba mėginama gydyti ligą, kurios nėra. AS turintis žmogus atrodo nepritampantis, iš jo paslapčiomis ar atvirai šaipomasi, jis gali būti atstumiamas ir diskriminuojamas.
Pirma, AS diagnozė paaiškina tikrąją keisto elgesio priežastį (tai iš tiesų nėra nei psichikos, nei jokia kita liga).
Antra, diagnozė pašalina tėvų abejones ir kaltės jausmą dėl netinkamo vaiko auklėjimo (reikalingas auklėjimas ir lavinimas, kuriuos galima būtų pavadinti „gydomąja pedagogika“).
Trečia, žinojimas apie AS savotiškai apgina nuo aplinkinių kritikos (jis nėra blogas, jis – kitoks).
Ketvirta, žinant sutrikimo esmę, galima imtis tinkamų veiksmų vaikui padėti išmokti socialinių įgūdžių (būtent – išmokti to, ką „neurotipiški“ vaikai įsisavina savaime!). AS turintiems suaugėliams diagnozė ir tinkamos žinios padeda suvokti daromas bendravimo klaidas.
O kas Lietuvoje diagnozuoja šį sutrikimą? Kur reikėtų kreiptis?
AtsakytiPanaikintiradau :)
AtsakytiPanaikinti