Yra tokia psichologės Genovaitės Bončkutės-Petronienės knyga "Įdomioji psichoterapija mokytojams ir tėvams" ("Versus aureus", 2008). Ji skirta, kaip suprantu, plačiosioms skaitytojų masėms. Ten, be kita ko, yra skyrius "Problemiški vaikų ir suaugusiųjų charakterio bruožai", o jame - dešimt skyrelių apie įvairius tuos bruožus.
Šio tinklaraščio "akims" užkliuvo pats pirmasis skyrelis, kuriame rašoma apie "atsiribojusį charakterį". Čia pateikiamas "ne asmenybės sutrikimo, o tik charakterio ypatumų" aprašymas: "Tai šalti, užsidarę, virtualiame pasaulyje gyvenantys žmonės. Kita vertus, atsiribojusių asmenybių daug rasime tarp meno žmonių, originalių idėjų autorių"; "Tai "baltos varnos", kurie stipriai kenčia ir kuriems labai reikalinga pagalba ir supratimas". Toliau apie bendravimo stilių: "Taigi atsiribojęs žmogus gerai jaučiasi vienatvėje, o artumo bijo taip stipriai, kad dažnai net nesidomi niekuo... Kartais atsiribojęs žmogus gali elgtis ir visai neadekvačiai - pvz., juoktis per laidotuves".
Nenoriu tvirtinti, kad šie ir kiti, nepaminėti aprašymai yra kokia nors klaida ar nesąmonė. Galbūt tokie "charakteriai" ir egzistuoja. Bet šita knygelė, mano akimis, gali būti savotiškai pavojinga. "Probleminių charakterių" aprašymas remiasi psichoanalizės mokslu (tie žmonės vaikystėje patyrė kažką tokio, kas vėliau atsiliepė jų charakterio formavimuisi), arba nuvedama į tai, kad tie "probleminiai bruožai" gali net sukelti psichikos ligą.
Taigi pavojus slypi štai kur: aprašyti "atsiribojusio charakterio" bruožai labai panašūs į Aspergerio sindromo (t.y. raidos sutrikimo) bruožus ir labai lengva, neturint pakankamai žinių, juos supainioti. Vadinasi, yra pavojus, jog "atsiribojęs charakteris" gali virsti etikete, nepelnytai priklijuota žmogui, kuris turi įgimtų autistinių bruožų, nors šie nėra nei ydingo charakterio, nei psichikos sutrikimo bruožai.
Čia dar kartą galima prisiminti dvi jau seniai paneigtas doktrinas - vakarietiškąją, teigusią, jog autizmas yra vos ne charakterio bruožas, nulemtas blogo auklėjimo, šaltų tėvų ir pan. (plg. su šioje knygoje esančiomis sąvokomis "dusinanti motina", "melagingas, painus bendravimas"), arba sovietinę, pasak kurios, autizmas - tai vaikystės šizofrenija, taigi psichikos liga, gydytina vaistais (plg. su šioje knygoje esančiu teiginiu "šio tipo žmonės labiau nei kiti gali pradėti painioti fantaziją ir realybę ar net patirti tikrą psichozę" arba apibūdinimas "jaunas šizoidas").
Aišku, mano aptariama knyga yra visai apie ką kita, tačiau aš ir noriu pabrėžti, kad tas trečiasis variantas (neurologinis sutrikimas, smegenų disfunkcija ir viso to sukeliamos psichologinės problemos) kol kas neranda sau tinkamos vietos populiariosios psichologijos literatūroje.
Dar šioje knygoje tvirtinama, kad atsiribojimo priežastis - tokie žmonės yra labai jautrūs. Tačiau jautrumo priežasčių irgi gali būti įvairių. Autorė rašo, kad jį sukelia "triukšmo, judėjimo perteklius", tuo tarpu nieko neužsimenama, kad tokių žmonių pojūčiai - klausa, rega, skonis, kvapas ir lytėjimas - gali būti sutrikę ir dėl to jie nepakenčia triukšmo ar judėjimo. Taigi gali būti, kad ir vėl su psichoanalize čia nieko bendro...
Dar vienas gluminantis dalykas šioje knygoje - teiginiai, jog gilinimasis į ezoterinę literatūrą, transcendentinės meditacijos praktikavimas "pakvimpa psichikos liga". Arba kad "atsiribojęs abejingumas primena budistinį požiūrį - stengiamasi į nieką per daug neinvestuoti ir būti mažai prie ko prisirišusiam". Na, aš čia nenagrinėsiu budistinio požiūrio ar meditacijos poveikio žmogaus smegenims, tik pasitelksiu savo asmeninę patirtį: joks vaikščiojimas į poliklinikas pas "profesionalius psichologus" ir vaistų gėrimas nepadeda įveikti problemų taip, kaip tą gali padaryti tūkstantmečio žmonijos filosofinio paveldo (jogos (beje, iš jos išsivystė šiuolaikinis psichologijos mokslas ir iškart virto manipuliavimo įrankiu), vedantos, ajurvedos, budizmo ir t.t.) studijavimas ir dvasinė praktika.
Ką dar galima pasakyti apie knygą, kuriai įžangą parašė mokytoja ekspertė, mano klasiokų jau 25 metus prisimenama kaip rafinuoto psichologinio smurto specialistė? Gal tiek ir užteks.
Labas vakaras,
AtsakytiPanaikintineskaičiau tos knygos, bet iš citatų suprantu, kad rašoma apie schizotipinį sutrikimą. Jį turintys žmonės yra atsiriboję, mėgsta vienatvę, aplinkiniams atrodo keisti ir tt. Ir tai, deja, net specialistų yra painiojama su Aspergerio sindromu, nes iš tiesų atrodo gana panašu. Ir tai blogai, nes pagalba labai skiriasi AS ir šizotipinio sutrikimo atveju. Šizotipinis sutrikimas tikrai susiformuoja vystantis asmenybei, ir jo atveju gali būt psichozės, ir nuo jo padeda psichoterapija.
Taigi čia ne tos knygos yda, kaip tas sutrikimas aprašomas, jis aprašytas teisingai. Čia tiesiog šiaip, gyvenime nelabai gerai susiklostė aplinkybės, nepasisekė mums, kad egzistuoja sutrikimas, lengvai supainiojamas su AS :) Geriausia, ką būtų galima padaryti - ten, kur rašoma apie šizotipinį sutrikimą, parašyti, kad šitą galima supainiot su Aspergerio sindromu, nes paviršutiniškai panašūs jie.
Mes su vyru mėgstam diskutuoti apie AS ir schizotipinio sutrikimo panašumus ir skirtumus, ta tema neišsemiama, visada yra ką kalbėtis :))
Skaičiau tą knygą. Ir ne, ten ne apie šiotipinį sutrikimą ir apskritai ne apie jokį sutrikimą, ten apie į normas patenkančio žmogaus charakterį, kuris gali būti linkęs į vieną ar kitą pusę.
AtsakytiPanaikintiKažkaip neįžvelgiau tokiuose aprašymuose pavojaus, bet dabar perskaičiusi šitą įrašą, pagalvojau, kad gal visai ir gali būti, įdomi mintis.