Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2011 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Kognityvinis (pažinimo) stilius - kas tai? (Tęsinys)

Kadangi prof. Tony Attwoodo straipsnis "Ar ASS turėtojus reikia atleisti nuo namų darbų?" - per ilgas ir per daug įvairus vienam tinklaraščio post'ui, čionai perkėliau vieną iš jo aspektų - vaikų kognityvinio (pažinimo) stiliaus problemas. Esmė - norint, kad vaikas sėkmingai ir noriai mokytųsi, informacija turi būti pateikiama jam tinkamiausiu būdu. Tam reikia išsiaiškinti, ar vaikas, pvz., informaciją geriau priima vaizdiniais ar žodžiais.

"Jeigu vaiko vizualinis mąstymas santykinai stiprus, tai jo supratimą padidins struktūrinės schemos, minčių žemėlapiai ir demonstravimai. Jeigu stipresni jo verbaliniai įgūdžiai, tada padės rašytinės instrukcijos bei diskusijos vartojant metaforas (ypač metaforas, susijusias su jo ypatinguoju interesu). Papildomi būdai gali būti kompiuterio ir klaviatūros panaudojimas, ypač vaikams, turintiems motorikos (t.y. rašysenos) problemų. Kartais tėvai tampa „sekretorėmis“ ir spausdina reikiamą medžiagą už vaikus bei taiso jų atsakymų klaidas. Namų darbai turėtų būti labiau bendradarbiavimas, o ne vieno žmogaus darbas. Tėvai nebūtinai yra persergstintys ar neurotiški, jie tiesiog žino, kad be jų įsikišimo darbas nebus padarytas.

ASS turintys vaikai dažnai džiaugiasi galimybe prieiti prie kompiuterio ir gali būti, kad geriau supranta medžiagą, pateiktą kompiuterio ekrane. Jei medžiagą pateikia žmogus, vadinasi, atsiranda socialinė ir kalbinė dimensija, o tai gali padidinti vaiko sutrikimą. Mokytojai turėtų apsvarstyti galimybę namų darbų užduotis pateikti taip, kad nemaža jų dalis būtų atliekama kompiuteriu. Teksto rengimo galimybės, ypač piešimo, gramatikos ir rašybos tikrinimo programos labai praverčia gerinant galutinio produkto kokybę ir įskaitomumą. Jeigu tėvai negali padėti vaikui išspręsti tam tikros problemos, sprendimo reikia ieškoti kartu su mokytoju – nedvejojant skambinti jam telefonu bet kuriuo paros metu, kad šis galėtų tiesiogiai pasikalbėti su vaiku.  Reguliarus šio būdo praktikavimas gali smarkiai sumažinti namų darbų kiekį. 

ASS turintiems vaikams reikia specialaus dėmesio mokantis naują medžiagą. Namų darbai pirmiausia turi būti skirti įtvirtinti ir praktiškai panaudoti jau žinomą informaciją, o ne mokytis naujų sąvokų.
 
Dar vienas būdingas sunkumas – išdėstyti žodžiu savo mintis. Vaikas gali surasti teisingą matematikos uždavinio sprendimą, bet nesugebėti žodžiais paaiškinti, kaip tą atsakymą gavo. Jo kognityvinė strategija (attk. mąstymo būdas) gali būti neįprasta ir labiau intuityvi nei dedukcinė (besivadovaujanti logikos dėsniais). Tad gali tekti pripažinti šį jo gautą teisingą atsakymą netgi tada, kai „neurotipiškam“ protui neaiški sprendimo logika. Šio bruožo problema ta, kad jeigu vaiko „smegenys užblokuotos“, tėvams gali būti sunku koreguoti šį alternatyvų mąstymą.

ASS turinčio vaiko mokymas reikalauja specialių įgūdžių, tačiau tėvai dažniausiai jų neturi. Be to, tėvai būna emocingesni nei mokytojai ir dėl to jiems būna sunkiau išlikti objektyviems ir santūriems. Vienas iš variantų yra pasamdyti patyrusį repetitorių, padėsiantį atlikti namų darbus. Bet daugumai šeimų tai gali būti ne pagal kišenę.

Prieštaringas pasiūlymas
Jeigu namų darbai sukelia tokias kančias, ką galima padaryti siekiant sumažinti mokykloje pervargusio vaiko desperaciją, tėvų, mėginančių motyvuoti savo vaiką, neviltį ir ką patarti mokytojams, pripažįstantiems, jog namų darbai nėra pati efektyviausia šių vaikų lavinimo priemonė? Jeigu iš vaiko reikalaujama reguliariai atlikti tam tikrą kiekį namų darbų, tai visos pusės turėtų skirti pakankamai laiko ir prisiimti įsipareigojimus, kurie būtini garantuoti, kad darbai bus atlikti tinkamai ir laiku. Vienas variantas būtų sudaryti vaikui sąlygas atlikti savo namų darbus mokykloje. Tą galima daryti per ilgąją pertrauką, prieš ar po pamokų savo klasėje arba mokyklos bibliotekoje. Tačiau net ir tuo atveju būtina mokytojo ar jo padėjėjo priežiūra ir patarimai. Kai kurie vaikai pajėgia baigti vidurinę mokyklą mokydamiesi mažiau dalykų ir pamokų metu gaudami papildomo laiko namų darbams ruošti.

Jeigu visi šie būdai nesėkmingi, kokia galėtų būti alternatyva? Ar ASS turintys vaikai turėtų būti atleisti nuo namų darbų? Jeigu metodai, aprašyti šiame straipsnyje, nepadeda, ar jų neįmanoma įgyvendinti, tada mano atsakymas yra TAIP. Kartais šis patarimas atneša didžiulį palengvėjimą vaikui, jo tėvams ir netgi mokytojams. Galite manimi pasikliauti". 

Pabaigai noriu priminti, kad ASS turintys vaikai dažnai yra normalaus ar aukštesnio už vidutinį intelektą, todėl gali pasirodyti, kad nenoras daryti namų darbus yra kokia nors užgaida ar tingėjimas. Reikėtų atsikratyti stereotipo, kad pagalbos reikia tik neįgaliam, protiškai atsilikusiam, nekalbančiam vaikui. Jos reikia ir aukštą intelektą turinčiam vaikui, tiesiog jo problemos - kitokios, bet tai nereiškia, kad lengvesnės.

6 komentarai:

  1. Aišku, informacija apie AS turinčius vaikus ir jų adaptavimą - svarbu, bet gal galėtumėt pateikti daugiau informacijos suaugusiems AS, nes kai esi vaikas, ir pačiam niekuom rūpintis nereikia tai mažiau bėdų (mokykloje geriausia paimti namų mokymą, aš šitai tik per vėlai supratau). Užtat suaugusiam ką daryti, kai reikia imtis kokios veiklos, o net į gatvę išeiti probematiška?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Suaugusiam žmogui labai svarbi visų šeimos narių pagalba ir palaikymas. (Noriu pabrėžti, kad kritika AS turėtoją žlugdo dar stipriau, nei "daugumos" žmones). Paprastai AS turėtojams reikalingos "instrukcijos", kitaip tariant "etiketo vadovas visoms gyvenimo situacijoms". Nors, aišku, situacijų skaičius begalinis... Šeimos nariai dažniausiai žino AS turėtojo problemas, o pastarasis turėtų klausyti duodamų patarimų :) Sunkiais atvejais siūlyčiau kreiptis ir į psichologą, tačiau AS atveju tradiciniai psichoanalizės metodai neveikia - vien dėl to, kad AS turėtojui sunku kalbėti apie savo vidines būsenas. Reikalingi spec. metodai, ir specialistas su tam tikra kvalifikacija. Bijau, kad Lietuvoje tokių negausu.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labas vakaras,
    nebūtinai neveikia, būna tokių psichologinių problemų, kurios ir NT, ir AS turėtojams būdingos - pvz nepasitikėjimas savimi, įsitikinimas, kad vieni jausmai geri, o kiti blogi ir jų jausti nedera... Tai dėl šitokių problemų AS turėtojams psichoterapija padeda. Tik man nelabai patinka, kai bando pritaikyti tuos tradicinius psichologinius aiškinimus AS bruožams, pvz sako, jog baimė paliesti kokius nors daiktus (pvz voratinklį), prisilietimo baimė, triukšmo baimė yra psichologinės problemos. Aš su tuo nesutinku. Manau, jog tai greičiau kūno, sensorikos problemos, bet tikrai ne psichologinės.

    "Etiketo vadovas visoms gyvenimo situacijoms" nepadės, nes AS turėtojas teoriškai gali labai gerai žinoti, ką daryti kokioje situacijoje, bet kai viskas vyksta spontaniškai, tai neišeina tų teorijų pritaikyti praktiškai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Na, tas "palaikymas" turbūt retas dalykas. Mano atveju sako, kad tai išsidirbinėjimas, bėgimas nuo sprendimų, arba siūlo eiti pas psichiatrą, kad išrašytų nedarbingumą.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Nueiti pas psichiatrą naudinga, nes jis gali nustatyti diagnozę (pvz. Aspergerio sindromo), depresiją ir jos priežastį, nukreipti pas psichologus ir t.t. O va jeigu šeimos nariai ūdija, vadinasi, nesupranta problemos - kad tai ne išsidirbinėjimas ir ne bėgimas...

    O dėl psichoterapijos - taip, psichologinės problemos gali būti panašios, bet sprendžiamos vis dėlto skirtingais būdais. Tarkim, nebūtų prasminga aiškintis, kokie buvo AS turėtojo ir jo mamos santykiai vaikystėje, nes tai nelemia jo (ne)gebėjimo bendrauti. Ir nepasitikėjimą savimi "gydyti" reiktų kitaip, pvz., AS turėtojo pasitikėjimą savimi gali didinti jo ypatingojo intereso pripažinimas kitų akyse.

    Jau ne kartą esu rašiusi, kaip sensorikos problemos, empatijos nebuvimas, netinkamas elgesys ir kt. AS atveju NĖRA psichologinės problemos. Taigi AS turėtoją dažnai "ligoniu" padaro nepakantūs artimieji ar neturintys pakankamai žinių specialistai.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Taip, labai teisingai jūs rašot. O man vienas dalykas nepatinka, kai lankausi pas psichoterapeutę, tai kad ji vadina tuos dalykus psichologinėm problemom. Tai kartais galvoju, kad dėl šitų dalykų man niekas nepadės, jeigu net psichiatrai-psichoterapeutai jų nesupranta.

    AtsakytiPanaikinti