Skaudi politinė problema - nuo 18 metų autistai (ir AS turėtojai) laikomi šizofrenikais

Kalbėdami apie autizmą ir jo atmainas mes vis turime galvoje vaikus. Kaip jiems padėti, kaip juos lavinti, kaip parengti ateičiai? Bet autizmas neišnyksta, kai asmeniui sukanka 18 metų. Lietuvoje egzistuoja įstatymai (be galo pasenę, turbūt nuo sovietinių laikų), kad nuo 18 metų visų atmainų autistai virsta šizofrenikais, t.y. ligoniais, kuriuos reikia gydyti neuroleptikais.

Tokio žmogaus likimas tokiu atveju ima priklausyti nuo gydytojo sąžiningumo ir kompetencijos. Aš ne gydytoja, todėl negaliu liepti negerti vaistų. Bet asmeniškai aš esu prieš chemiją su daugybe pašalinių poveikių. Tik noriu pasakyti: jeigu žmogus turi AS diagnozę (tarkim, nuo vaikystės) ir jaučiasi sveikas ir darbingas, jokių vaistų geriau negerti. O pojūtis "aš ne toks, kaip visi" neturi būti traktuojamas kaip liga. "Aš nemoku bendrauti, aš negaliu sukaupti dėmesio, man nerūpi mano išvaizda, aš labai domiuosi astronomija (kompiuterija, meteorologija, geležinkeliais, istorija, vabalais, langų rėmų brėžiniais, žibintų stulpų dizainu ir t.t.)..." - visa tai yra tiesiog originalios asmens savybės ir tolerantiška visuomenė tai turėtų ne tik natūraliai priimti, bet ir suvokti, kad AS turėtojai gali būti labai kūrybingi ir naudingi darbuotojai.

Bet grįžkime prie politikos. Žmonės, susibūrę į judėjimus, visuomenines organizacijas ar asociacijas, gali daryti įtaką įstatymų leidybai. Įstatymų leidėjai tikrai neprisimins ir neatneš ant lėkštutės gatavų sprendimų. Juos turi inicijuoti patys piliečiai. Net ir Europos Sąjunga dar neturi nei autizmo statistikos, nei deramos politikos.

Taigi yra dvi išeitys - arba toliau leistis būti girdomiems stipriais vaistais be rimto reikalo, arba vienytis, kelti problemas viešai ir siekti jų sprendimo.