Paauglystė – tai laikotarpis, kada išaugama iš paprasto vaikiško įpročio tiesiog būti su kitais vaikais, žaisti bendrus žaidimus, dalintis žaislais. Paauglių draugystė jau būna „tikresnė“ – grindžiama tarpusavio pasitikėjimu ir emocijomis. Štai tada AS turintis paauglys, kuris geriausiai jaučiasi sėdėdamas namie prie kompiuterio, bet vis dėlto nori turėti draugų, stipriai pajunta savo „trūkumą“ – nemokėjimą susidraugauti, pajausti kitų žmonių nuotaikas, ketinimus, norus, jausmus.
Paauglystė AS turinčiam vaikui – tai sunkus pažinimo etapas. Jis nori būti vertinamas nebe kaip vaikas, bet įžengimas į suaugusiųjų pasaulį jam kol kas per sunkus. Jo branda paprastai keleriais metais atsilieka nuo vadinamųjų „neurotipiškų“ bendraamžių. Jam dabar reikia perprasti subtilias nerašytas elgesio ir bendravimo taisykles. Pavyzdžiui, jei mokytoja klasėje garsiai kosteli, „neurotipiški“ mokiniai pasižiūri jai į veidą ir pagal išraišką nusprendžia, ar tai yra koks nors perspėjimas, kam ir kuo tai gresia. AS turintis paauglys mokytojos kostelėjimą supras tiesiogiai – ji peršalusi. O svarbiausia – jis „negaus žinutės“ apie tai, kas vyksta iš tikrųjų ir nereaguos ten, kur reikia arba reaguos ten, kur nereikia.
Kaip jaučiasi AS turintis paauglys socialinėje aplinkoje, geriausiai gali paaiškinti palyginimas, kaip jaučiasi europietis kur nors Amazonės džiunglėse, kur tik ką atrasta čiabuvių gentis su savo kalba ir kultūros tradicijomis. Norinčiam jas perprasti europiečiui reikia vietinio gido, kuris į suprantamą kalbą išverstų tai, kas kalbama ir paaiškintų, kas vyksta aplinkui.
Santykiai su kitos lyties atstovais - nauja paauglystės "spalva". AS turėtoją pribloškia naujos, nerašytos, painios tarpusavio bendravimo taisyklės. O kur dar visokios intrigos, simpatijos, apkalbos. Maža to, tos taisyklės čia pat ir laužomos! AS turintis paauglys atsiduria "minų lauke", kur neatsargus žingsnis - ir tu leki, na, ne į orą, bet iš kompanijos tai tikrai. AS turėtojai paprastą draugiškumą gali palaikyti romantiškos simpatijos ženklu ir aklai įsimylėti. Deja, tokios situacijos baigtis gali būti kaltinimai persekiojimu ar seksualiniu priekabiavimu.
Kitų žmonių reakcija į tariamai netinkamą AS turinčio paauglio elgesį gali pastarąjį užspeisti į kampą ir menkinti jo savigarbą. Reikia nepamiršti, kad AS turintys asmenys ir taip gyvena nuolatinio nerimo, įtampos būsenoje. Klasės draugų netolerancija – patyčios, izoliacija – gali sukelti aršią atsakomąją reakciją, depresiją, tuomet kyla konfliktai ir įsisuka užburtas ratas. Mokytojai (o jie bent jau Lietuvoje nė neslepia, jog neturi žinių apie AS) AS turintį paauglį gali traktuoti kaip nebrandų, nelinkusį bendradarbiauti, grubų, tiesmuką, o tėvai – paprasčiausiai neigti kokių nors problemų buvimą arba spręsti jas netinkamu būdu, pavyzdžiui, nuvesti sūnų į kovinės sporto šakos būrelį. Ten jis išmoks apsiginti, bet savo agresyvumu galutinai atbaidys aplinkinius ir tikrai neįgis draugų.
AS turintiems paaugliams reikia pagalbos užmezgant kontaktą ar pokalbį, kadangi jie patys nežino, kaip ir apie ką kalbėtis su kitais vaikais. Jie dalyvauja pokalbyje tik tada, jei tema liečia jiems įdomius dalykus. Jeigu pokalbis tampa neįdomus, jie nebežino, ką kalbėti, neatsakinėja į klausimus ar iš viso nueina šalin. Kitus gali atbaidyti būdinga kalbėjimo maniera – ilga, monotoniška, įkyri kalba, į kurią pašnekovui neįmanoma įsiterpti.
AS turėtojai, net ir būdami aukšto intelekto, gali turėti mokymosi sunkumų. Tuos sunkumus galima nustatyti atliekant profesionalų intelekto testą su specifiniais subtestais. Šių testų dėka galima nustatyti mokinio kognityvinį profilį. Pagal šį profilį galima tinkamai adaptuoti (ne palengvinti) bendrojo lavinimo programą taip, kad jis galėtų žinias įsisavinti jam tinkamiausiu būdu. Pvz., jei vyrauja vizualinis suvokimas - geriausiai bus suvokiami piešiniai, diagramos, lentelės, o ne ilga mokytojo kalba prieš klasę.
AS turintys vaikai ir paaugliai paprastai vengia užklasinės veiklos, įvairių būrelių, nes tai dar viena nepažįstama aplinka, kur reikia papildomai bendrauti. Šie vaikai, eidami į mokyklą, patiria dvigubą krūvį – ne tik mokymosi, bet ir bendravimo. Taigi ir pavargsta ten dvigubai. Todėl jeigu atsisako eiti į būrelį ir užsidaro kambaryje nuo viso pasaulio – geriau palikti ramybėje ir leisti pailsėti. Jiems iš tiesų reikia poilsio!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą