Vasario 18-oji - Tarptautinė Aspergerio diena

Truputį per vėlai apsižiūrėjau, kad pražiopsojau svarbią datą - jau treti metai vasario 18-ąją pažymimą Tarptautinę Aspergerio dieną (International Asperger's Day).

Vasario 18 diena - austrų pediatro Hanso Aspergerio (1906-1980) gimtadienis. Tai, kad Aspergerio diena atskirta nuo Pasaulinės autizmo dienos, kuri pažymima balandžio 2 dieną, rodo ne ką kita, kaip faktą, kad AS ir autizmas (Kannerio sindromas) - skirtingi sutrikimai, nors ir priklauso tai pačiai grupei.

Nežinau, kaip Europoje ar JAV, bet ši diena aukštu valstybiniu lygiu pažymima Australijoje. Ir ne tik pažymima. 2008-2012 metais (t.y. ketveriems metams) Australija iš valstybės biudžeto skyrė 220 mln. dolerių (612 mln. Lt) pagalbai vaikams, turintiems autizmo sutrikimų - ankstyvajai intervencijai, raidos gerinimo terapijai, pagalbai šeimoms, įvairiems būreliams, informacijos sklaidai. Ten rengiamos ir didelės mokslinės konferencijos, bet mums į jas, deja, per toli vykti.

Vasario 18-oji kartu yra ir proga prisiminti patį mokslininką. Taigi, savo garsųjį darbą apie "autistinę psichopatiją" (jis pats taip vadino) H.Aspergeris paskelbė 1944 m. Keistas laikas, ar ne? Karas, nacių okupacija - o čia mokslininkas užsiima vaikų tyrinėjimais. Pasirodo, H.Aspergeris taip mėgino apginti vaikus, kurie, pagal nacių įstatymus, turėjo būti sunaikinti dujų kamerose, nes jie neva sirgo paveldimomis ligomis, o tokie arijų tautai nereikalingi. H.Aspergeris įnirtingai įrodinėjo, kad jie niekuo neserga, priešingai, yra tokie talentingi, kad gali praversti kariuomenei ir prisidėti prie pergalės.

Terminas "Aspergerio sindromas" atsirado 1981 metais, jį sukūrė mokslininkė Lorna Wing (beje, pradėjusi savo karjerą dėl to, kad turėjo dukterį autistę). Tačiau pats H.Aspergerio darbas buvo parašytas vokiečių kalba, todėl akademinė visuomenė jo tiesiog nepastebėjo (Leo Kanneris, priešingai, nors buvo austrų kilmės, bet gyveno ir dirbo JAV, rašė anglų kalba, gal todėl jo aprašyta autizmo atmaina šiandien vis dar geriau žinoma). Tik kai šį darbą 1991 metais į anglų kalbą išvertė prof. Uta Frith, prasidėjo ir jo nagrinėjimas.

Pasakojama, kad pat H.Aspergeris turėjo savo aprašyto sindromo bruožų, kad visą gyvenimą domėjęsis austrų poeto Franzo Grillparzerio kūryba ir taip mėgęs apie tai kalbėti, kad klasės draugams net įkyrėdavo jo klausytis. Be to, jis turėjo nedaug draugų, tačiau, subrendęs ir įsitraukęs į jaunimo judėjimą, pasikeitė. 1935 metais jis vedė ir susilaukė penkių vaikų. H.Aspergeris Vienoje studijavo mediciną ir pradėjo dirbti gydomosios pedagogikos srityje. Apie jo aistrą pasirinktai profesijai ir darbui liudija tai, kad  kelios dienos iki mirties (1980 metais) jis dar skaitė paskaitą. Iš viso paskelbė daugiau nei 300 mokslo darbų.

Maistas - tai sveikata arba liga

Jau senokai buvau pasižadėjusi parašyti apie maistą. Bet vis atidėliojau, nes nesu nei gydytoja, nei profesionali kulinarė, o be to, labai sunku ką nors įtikinti daryti kitaip negu liepia (reklamuoja) mėsos, pieno, alkoholio ir farmacijos pramonė.

Todėl paprasčiausiai rekomenduoju perskaityti šiandien pasirodžiusį straipsnį apie ajurvedą:
http://www.grynas.lt/gyvenimas/ekomedicina-mityba-pagal-ajurveda-kol-nepasitustinote-nevalia-ir-pusryciauti.d?id=54909819#a_emb_132810461529730_55.

Ne aš jį rašiau, taigi ir pretenzijų nepriimu :))) Vis dėlto aš laikausi būtent čia išvardintų taisyklių ir jau ketvirti metai nė slogos normalios nesu turėjusi. Tiek pat laiko nebevalgau ir mėsos - o mano kraujas tinkamas donorystei (vadinasi, melas, kad mėsa būtina, tik reikia žinoti, kuo ją pakeisti; pvz., galima paskaityti čia: http://www.jogosmityba.lt/receptai). Tiesa, prieš mėnesį skaudėjo galvą, tai skausmą labai greit numalšino pora šaukštelių svogūno sulčių, sumaišytų su trupučiu medaus (jokio paracetamolio ar ibuprofeno!!!). Beje, ilgai vartojant, svogūno sultys su medumi mažina kraujospūdį. Ir dar daug ką galėčiau papasakoti...

Tekstus apie ajurvedą nėra lengva skaityti, šių žinių įsisavinimas yra ilgas procesas, galintis užtrukti ne vienerius metus - skaitant tuos pačius ar naujus tekstus, dalyvaujant seminaruose ir... po truputį keičiant savo požiūrį.

Norėčiau šį tekstą tik truputį papildyti. Kažkada paprašiau ajurvedos gydytojo dr. Partapo Chauhano išdėstyti savo nuomonę apie tai, kaip autizmo sutrikimus galėtų palengvinti senoji indų medicina. Štai jo atsakymas:

"Autizmas ir kiti – dėmesio ir aktyvumo, bipolinis – sutrikimai kyla dėl netinkamos proto būklės. Pasak ajurvedos, šiuos sutrikimus sukelia silpna sattva energija. Sattva – tai proto veiklos savybė, atsakinga už proto aiškumą, o prote vyraujanti sattva lemia sveiką jo būseną. Kadangi už proto veiklą yra atsakingos smegenys, žema sattva, nurodanti, kad protas nesveikuoja, gali lemti cheminius ir biologinius pokyčius smegenyse. Žema sattva taip pat parodo, kad dominuoja kitos dvi proto būsenos – rajas ir tamas energijos.

Rajas dominavimas sukelia nerimą, nekantrumą, agresiją, hiperaktyvumą, potraukį kokiems nors negatyviems poelgiams. Tamas dominavimas sukelia sąmyšį, tingumą, manijas, depresiją ir nesugebėjimą suvokti tiesą. Rajas ir tamas savybių dominavimas ir sukelia tokias problemas kaip bendravimo, komunikacijos įgūdžių nebuvimas ir nelanksti rutina.

Ajurveda gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo vadinamųjų nepagydomų sutrikimų. Gydymu siekiama padidinti sattva ir sumažinti rajas bei tamas. Tam skiriami augalinės kilmės preparatai, reguliuojantys smegenų cheminius procesus. Specialios panca karma (valomosios) procedūros padeda atpalaiduoti protą ir atkurti normalią biologinę smegenų būseną. Be to, asmeniui rekomenduojama valgyti „satvinį“ maistą – švarų, natūralų, organinį, vegetarinį, taip pat klausytis atpalaiduojančios muzikos, naudoti kvapų terapiją, gyventi natūralų gyvenimo būdą, vengti streso. Tokiems pacientams taip pat teikiamos nuolatinės konsultacijos, kaip atsikratyti neigiamų požiūrių į pasaulį (plg. kognityvinė elgesio terapija - Ž.A.). Patirtis rodo, kad dauguma šių pacientų yra normalūs, tačiau pasaulis „nėra normalus“, ir todėl išeina, kad jie elgiasi neįprastai. Jie nepritampa prie šio pasaulio, todėl mato jame tik negatyvius dalykus. Taip pat aš pastebėjau, kad dauguma pacientų, turinčių sutrikimų, stengiasi į pasaulį reaguoti abejingai, o tada jiems priklijuojama protiškai sutrikusių etiketė. Tačiau iš tikrųjų šie žmonės dažniausiai yra geri ir subtilūs (nieko neapgaudinėja, neišnaudoja), tai pasaulis yra sutrikęs. Šios tiesos atskleidimas įkvepia juos ir tampa gydymo dalimi. Dvasingumo didinimas taip pat padeda įveikti šiuos sutrikimus."

Jeigu visa tai, ką čia perskaitėte, jums nuskambėjo kaip visiška nesąmonė, vadinasi, jūs dar nepasirengę tikriesiems savo sveikatos pokyčiams :)

Autizmo statistikos klaustukai

Prieš porą dienų portalas www.lrytas.lt patalpino interviu apie autizmą. Jį galima paskaityti čia:
http://www.lrytas.lt/-13276577251326152829-autizmas-ne-visada-atima-kartais-ir-apdovanoja-talentais.htm

Besidomintiems autizmo problemomis naujos informacijos čia gal ir nėra daug, bet atsirado proga dar kartą pakalbėti apie autizmo skaičius. Dr. Liudvika Starkienė, su kuria kalbėjosi "Lietuvos rytas", yra viena iš nedaugelio žmonių, prieinančių prie autizmo statistikos Lietuvoje.

Interviu cituojamas vienintelis Lietuvoje gyd. dr. Sigitos Lesinskienės 2000 m. atliktas tyrimas "Vilniaus miesto vaikų autizmas": "Tyrimas taip pat atskleidė, kad autizmo sutrikimas nepakankamai diagnozuojamas - beveik 80 proc. vaikystės autizmo atvejų ir net 97 proc. Aspergerio sindromo atvejų diagnozė pirmą kartą buvo nustatyta tik tyrimo metu." Tikrai taip, pati esu skaičiusi tą tyrimą.

Toliau L.Starkienė pateikia naujus skaičius: "Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos SVEIDRA duomenimis, vaikų, kurie dėl įvairiapusių raidos sutrikimų (šiems priskiriamas vaikystės autizmas, Aspergerio sindromas ir nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas) lankėsi pas gydytoją, skaičius nuo 2003 m. išaugo beveik trigubai - 2010 m. tai sudarė 10,1 / 10 tūkst. vaikų."

Toliau padaroma kaip ir išvada: "Perskaičiavus 2000 m. tyrimo rezultatus pagal 2010 m. Lietuvos vaikų populiaciją, tikėtina, kad tokių vaikų skaičius galėtų siekti apie 4,5 tūkst., tačiau patikimus duomenis turėtume tiktai atlikus naują autizmo paplitimo tyrimą."

Žodžiu, pateikta keletas skaičių, iš kurių niekas neaišku. Pirma, nenurodyta Lietuvos vaikų populiacija, reikia ieškotis pačiam skaitytojui. Antra, rašoma, kad 2010 m. pas gydytojus lankėsi 1 iš 1000 vaikų, tai čia ir yra tie 4,5 tūkst.?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad skaičius nedidelis: juk štai JAV šis santykis - 1 iš 110. Grįžkime prie 2000 m. tyrimo, kuris rodo nediagnozavimo procentus. Štai čia yra tikroji problema - ne kiek diagnozuota, o kiek nediagnozuota.


Be to, kai kalbama apie autizmą ir jo paplitimą, kažkaip labai natūraliai kalba eina vien tik apie vaikus. O kaip nediagnozuoti suaugusieji, kuriems niekas net nesivargina kurti jokios metodikos ir daryti tyrimų? Vadinasi, straipsnyje pateikti skaičiai gal kiek ir įdomūs, bet nieko neatspindi.


Tuo tarpu S.Lesinskienės pateikti skaičiai, tegul ir 12 metų senumo, atspindi pasaulinę tendenciją. Galbūt tuos skaičius šiek tiek pagerina didėjantis žinomumas apie autizmo sutrikimus ir gerėjanti diagnostika, bet vis dėlto tuos 80 ir 97 nediagnozavimo procentus sumažinti iki 0 proc. pavyks negreitai.


Taigi paskaičiuokime savarankiškai. Jeigu Lietuvoje gyvena 3 mln. žmonių, o autizmo sutrikimą turi 1 iš, na, europinio skaičiaus 167 (naiviai manykime, kad gal mes sveikesni už amerikiečius). Vienas paprastas veiksmas ir turime 17 964 įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmones, turinčius ar neturinčius oficialią diagnozę, bet turinčius autizmo sutrikimą.


Tą patį veiksmą atlikę su amerikietiška statistika, turėsime 27273 tokius žmones. Ir dar neužmirškime, kad ir europiečių, ir amerikiečių diagnostika taip pat galbūt ne šimtaprocentinė.

Mergaitės ir moterys taip pat kenčia nuo Aspergerio sindromo

Vyrų ir moterų - Aspergerio sindromo turėtojų - statistinis santykis yra 4:1, todėl dažniausiai kalbama apie berniukus, vaikinus, vyrus. O kaip mergaitės, merginos, moterys? Jų mažiau ir jas dar sunkiau atpažinti, todėl šį kartą rašau apie AS turėtojas.

Ankstyvoje vaikystėje, kai apie jokias diagnozes niekas dar nė nekalba, mergaitė, turinti AS bruožų, ima jaustis kitokia negu kitos mergaitės. Dėl to, pavyzdžiui, ji gali nenorėti žaisti kartu su jomis. Jai atrodo, kad jų žaidimai kvaili, nuobodūs ir nesuprantami. Jai labiau patinka žaisti vienai ir taip, kaip jai patinka. Prof. Tony Attwoodas dažnai kaip pavyzdį pateikia mergaičių žaidimą su lėlėmis Barbėmis. Jei mergaitėms įprasta turėti keletą lėlių ir žaisti su jomis, tarkim "Barbės vestuves", tai AS turėtoja gali turėti daugiau nei 50 lėlių ir rikiuoti jas tam tikra tvarka, maža to, prie jų niekas net negalėtų prisiliesti, kad tos tvarkos nesugriautų.

Kita vertus, AS turėtojai galbūt visai nepatinka lėlės ir ji mieliau žaidžia su "Lego" kaladėlėmis. Be to, ji dažniausiai nesiekia būti "bandos nare" ir turėti madingų, "kietų" drabužių, žaislų, daiktų, ji nesiekia būti populiari. Jai svarbiau praktiški drabužiai su daug kišenių, ji nešioja trumpų plaukų šukuoseną, kad būtų patogiau, arba labai ilgus plaukus, kuriais, esant reikalui galėtų prisidengti veidą nuo įkyrių žvilgsnių.


Jei berniukai renka faktus, tai mergaitės gali būti didelės grožinės literatūros skaitytojos, mėgėjos pasinerti į svajonių pasaulį, kurti išgalvotus draugus, personažus ir mintyse su jais bendrauti. Jei mergaitė ankstyvoje vaikystėje pradeda rašyti grožinės literatūros kūrinėlius, reikėtų į ją pasižiūrėti atidžiau. Gal taip ji bėga nuo tikrovės, gal ji nepritampa prie kitų vaikų, gal jai labiau patinka gamta, gyvūnai negu žmonės, nes šie iš jos šaiposi ar atstumia? Kitaip tariant, galbūt ji ne tik talentinga, bet ir kenčia nuo gilių vidinių problemų, kurias stengiasi nuslėpti?

Būtent mergaitėms yra būdingos prisitaikomosios strategijos - slėpti savo suglumimą socialinėse situacijose;  imitacijos būdu siekti paviršinės socialinės sėkmės; bėgti į fantazijų ar gamtos pasaulį.



Dar vienas labai būdingas AS bruožas - jeigu mergaitė turi vieną draugę ir labai glaudžiai su ja bendrauja. Tokiu atveju tai reiškia, kad draugė jai - tarsi gidė ir pagalbininkė socialinėse situacijose. Jeigu atsitinka taip, kad draugė išeina, pvz., į kitą mokyklą ar išsikelia į kitą miestą, AS turėtoja lieka viena ir patiria didelį emocinį nuostolį, nes naują patikimą draugystę užmegzti jai nėra lengva.

Beje, AS turėtoja gali būti itin pažeidžiama dėl savo socialinio naivumo, nebrandumo, noro turėti draugų ir pakliūti į mėgėjų tyčiotis ar netgi seksualinių išnaudotojų pinkles. Kita vertus, AS turėtoja gali būti berniokiška ir labiau linkusi žaisti su berniukais, nes jų žaidimuose daugiau veiksmo, tuo tarpu mergaičių žaidimuose būna daugiau "nesuprantamų" emocijų, intrigų, konkurencijos, taisyklių laužymo.

Jei berniukai, padarę socialinę klaidą, susierzina ar suerzina kitus, tai mergaitės tokiais atvejais puola atsiprašinėti. Joms atleidžiama, bet taip ir nesuvokiama, kad tai - dėsningumas. Ką tai reiškia? Kad kuo toliau, tuo labiau mergaitė jausis nepatogiai, nejaukiai, stengsis likti nuošalyje, nepastebėta, bet pati stengsis stebėti, kaip elgiasi kiti ir mėgins suprasti, kas ir kaip. Iš čia ir apibūdinimas - "mažosios filosofės", nes joms labai svarbu aptarinėti ir suprasti socialines taisykles. Beje, ne tik grožinė literatūra, įvairūs romanai, bet ir per TV rodomos muilo operos, filmai irgi padeda suprasti, kaip žmonės bendrauja, kokios jų veidų išraiškos, kokius žodžius jie taria. AS turėtojos nemoka intuityviai bendrauti, joms reikia to išmokti iš kitų.

Tylumas, mandagumas ir kitos geros savybės, matomos viešumoje, iš tikrųjų gali būti streso slopinimas, kuris namie gali išsilieti agresija prieš šeimos narius. O stresą patirti juk lengva - gal klasės draugai ją ignoruoja, gal mokytojai duoda nesuprantamas užduotis, gal vargina triukšmas.

Ir dar vienas svarbus dalykas: apie 20 proc. merginų, susergančių nervine anoreksija, pasirodo turinčios AS požymių (apie anoreksiją jau buvo rašyta anksčiau). Tai irgi priežastis pažvelgti giliau ir paieškoti tikrųjų priežasčių.

Linkiu Naujaisiais metais daugiau dėmesio ir atjautos vieni kitiems

Praėjusius metus šiame tinklaraštyje užbaigiau tekstu apie "neurotipiškumo" arba "normalumo" sindromą. Keistas dalykas: po jo atėjo tarsi koks nušvitimas, kad negalima žmonių skirstyti į "normalius" ir "nenormalius" (jeigu tik jie neserga kokia nors psichikos liga ar pagydomu sutrikimu). Taigi tolimesnis rašymas apie "kitokius" žmones tarsi tapo beprasmis.

Tačiau prasmė vis dėlto liko. Žmonės, nesuprasdami vieni kitų, nemokėdami išgirsti, nežinodami, ką ar kaip pasakyti, netgi tylėdami sukelia tarpusavio konfliktus (ypač tai aktualu šeimose, ar ne?). Todėl reikia toliau rašyti apie tai, kas trukdo Aspergerio sindromo turėtojams ir kitokių sindromų turėtojams suprasti ir toleruoti vieniems kitus.

Prieš keletą savaičių man įstrigo vienos spec.pedagogės papasakota istorija apie jos mokykloje besimokantį berniuką. Jos manymu, jis tikrai gali turėti Aspergerio sindromą, bet ji negali priversti jo tėvų kreiptis į specialistus. Tėvai šventai įsitikinę, kad vaikas labai protingas, gerai mokosi, ne chuliganas ir t.t., bet jiems neįdomu, kad iš vaiko mokykloje tyčiojamasi ir kad jis nemoka apsiginti. Ką jau kalbėti apie "gėdą", kurią patirtų, kreipęsi į psichiatrus ir psichologus.

Tai štai, mano akimis, pati blogiausia situacija - kai tėvai nekreipia dėmesio į savo vaiką, nes mano, kad jokių problemų jis neturi. Net tuo atveju, kai švietimo sistema galėtų padėti, tėvų akivaizdoje ji bejėgė. Be tėvų žinios jis net negali gauti psichologų konsultacijos.

Kaip jau gal esu kažkada rašiusi, sunkiems, didelio laipsnio autistams gyventi šiek tiek lengviau: jų problemos matyti akivaizdžiai, jiems priklauso neįgalumo statusas ir pašalpos, tėvai negali ignoruoti savo vaikų (nei mažų, nei suaugusių) problemų. Tuo tarpu Aspergerio sindromas - tai tarsi ledkalnio viršūnė, vos kyšanti iš vandens. O po vandeniu - visas didžiulis, nematomas ledkalnis, kurio dažnai nenorima matyti ar apsimetama, kad jo nėra, bet gyventi tai jis trukdo!

Tad noriu palinkėti visiems daugiau empatijos (atjautos) vieni kitiems. Jeigu autistiškas žmogus nepajėgia būti empatiškas, tai neautistiškoji dauguma turėtų būti jam empatiška. Taigi tėvai, mokytojai, bendradarbiai turėtų ne šaipytis iš "tų keistuolių", o mokytis tokio bendravimo, kuris leistų juos prakalbinti, įgyti jų pasitikėjimą, sužinoti, kuo jie gyvena ir kokias problemas sprendžia.

Gerų 2012 metų!

Neurotipiškumo sindromas: normalumas ar irgi sutrikimas?

Mes vis kalbame apie Aspergerio sindromą kaip apie raidos sutrikimą, keliantį sunkumų kasdieniame gyvenime. Laikas pažvelgti į pasaulį kitu kampu, sakykim, aukštą intelektą turinčių AS turėtojų akimis.

Man net akys ant kaktos išvirto, kai pamačiau internete sąvoką "neurotipiškumo sindromas". Skaitau:

"Neurotipiškumas yra visą gyvenimą trunkantis sutrikimas. Neurotipiški žmonės sugeba savarankiškai mokytis, pasirūpinti savimi, plėtoti socialinius santykius; deja, šie gebėjimai dažnai sukelia akivaizdų nejautrumą neneurotipiškajai visuomenės daliai ir šios gebėjimams bei poreikiams. Prasti jų bendravimo įgūdžiai (nors ši grupė įsivaizduoja, kad moka puikiai bendrauti). Neurotipiški žmonės šį sutrikimą vadina "normaliu funkcionavimu".

Kitoje vietoje vėl skaitau:

"Neurotipiškumo sindromas yra neurobiologinis sutrikimas, kurį apibūdina nuolatinis susirūpinimas socialiniais reikalais, iliuzijos dėl pranašumo, įkyrus noras niekuo neišsiskirti iš kitų. Neurotipiški asmenys dažnai mano, kad jų patirtis supančio pasaulio atžvilgiu yra vienintelė teisinga. Jiems sunku būti vieniems, dažnai jie netolerantiški kitiems dėl tariamo jų skirtingumo ar išskirtinumo. Būdami grupėse neurotipiški asmenys elgiasi ir bendrauja nelanksčiai... jie nemoka būti atviri ir daug dažniau meluoja negu asmenys, turintys autizmo bruožų." (Net nebekyla ranka rašyti "autizmo sutrikimų" - Ž.A.).

Aš irgi turiu neurotipiškumo sindromą, nes teksto pradžioje parašiau, kad man "akys ant kaktos išvirto". Nesąmonė, pasakytų AS turėtojas, niekas tau ant kaktos neišvirto, tu tik nesugebi normaliai pasakyti, jog nustebai. 

Ar yra vaistų nuo NS? Ne, nėra, tačiau kai kurie neurotipiški asmenys mokosi kompensuoti savo trūkumus ir normaliai (kas yra "normaliai"? :))) bendrauti su autistiškais asmenimis. Aš taip pat mokausi, stengiuosi būti jautresnė ir lankstesnė, noriu suvokti, pvz., jų poreikį nebendrauti ir nevalgyti "visokio nepažįstamo šlamšto".

Baisu, tačiau 149 iš 150 žmonių turi NS. Dar baisiau, kad labai daug jų dirba valstybės institucijose ir dažnai jie visiškai nejautrūs klientų poreikiams, laikosi tik savo susikurtų taisyklių bei reikalavimų.


Pavyzdys: "Tyleris, Aspergerio sindromo turėtojas, mokykloje kentėjo nuo patyčių. Kartą, vos tik pabėgęs nuo jį terorizavusių vaikų, jis nuėjo į jam priklausantį kalbos terapijos ir įgūdžių lavinimo užsiėmimą. Tyleriui reikėjo tuoj pat su kuo nors apie tai pasikalbėti. Nelaimei, pirmiausia turėjo vykti 30 minučių trukmės kalbos terapijos seansas. Vos pradėjęs kalbėti apie savo problemą su ponia terapeute, ši nutraukė jį ir pareiškė: "Apie asmenines problemas gali kalbėtis su savo auklėtoja. Aš esu tavo kalbos terapeutė ir man priklauso tik lavinti tavo kalbos įgūdžius." Kalbos terapeutė, serganti (dabar specialiai neteisingai rašau! - Ž.A.) neurotipiškumo sindromu, rūpinosi tik savo oficialiomis pareigomis, o patyręs stresą ir susikrimtęs vaikas jai buvo visiškai neįdomus!"

Laikoma, kad NS yra genetinės kilmės sutrikimas. Skrodimai rodo, kad neurotipiškų asmenų smegenys yra mažesnės negu autistiškų žmonių, be to, jose per smarkiai išsivysčiusios socialinio elgesio sritys. 

Sarkazmas? Gal ir taip. Bet kartu tai ir akivaizdi tiesa...

Daugiau galima paskaityti adresu http://www.thestonkingsteps.com/thoughts-on-autism/neurotypical-syndrome-a-live-long-disorder/

 

AS ir anoreksija: priežastis ir padarinys?

Anoreksija - valgymo sutrikimas - šiandien labai "populiari" liga. Apie ją dažnai rašoma spaudoje, ji kartais pasmerkiama kaip "panelių išsigalvojimas". Bet aš noriu pakalbėti apie anoreksiją Aspergerio sindromo požiūriu.

Anoreksija - nervinio pobūdžio sutrikimas, jį lydi emociniai sutrikimai, klaidingi įsitikinimai, depresija. AS turėtojams irgi dažnai būdingas nerimas bei depresija. Net ir aš, kai patiriu didelį stresą, prarandu apetitą. Bet AS turėtojai nevalgo ir dėl kitų dalykų, kuriuos svarbu žinoti.

Jeigu žmogui (nesvarbu, kokio amžiaus) gydytojai nustato anoreksiją, tai gali būti ne diagnozės pabaiga, o tik pradžia. Svarbu išsiaiškinti nevalgymo priežastį. Jeigu žmogus jaučia ne tik nerimą, bet ir nevalgo tam tikro skonio, kvapo, struktūros maisto, linkęs valgyti vienos rūšies, vienos spalvos maistą, ir susikūręs tam tikrų maisto pateikimo ritualų, patartina atlikti išsamų tyrimą dėl AS. Taip taip, AS turėtojai - ne gurmanai.

AS tyrinėjantys mokslininkai (T.Attwoodas, Ch.Gillbergas ir kt.), nustatė, kad maždaug 18-23 proc. paauglių merginų, sergančių nervine anoreksija, turi AS požymių. 

Kodėl AS turėtojai (turėtojos) suserga anoreksija? Pirmoji priežastis - pojūčių jautrumas. Jeigu labai stipri uoslė, toks žmogus negali valgyti, pavyzdžiui, tropinių vaisių, nes jie jam dvokia! Jei didelis lytėjimo jautrumas, žmogus negali valgyti, pavyzdžiui, makaronų su daržovėmis (labai skirtingos tekstūros), jį gali net supykinti. Maisto spalvos problematika plačiai aprašyta net ir grožinėse knygose. Gali būti ir kitokių "nesąmonių" - ne ta lėkštės, puodelio spalva, ne ta kėdė, ne ta šakutė - dažniausiai iš noro, kad ritualas būtų nesutrikdytas ir nesukeltų papildomo nerimo ar netikrumo.

Dar viena anoreksijos priežastis - klaidingi įsitikinimai. AS turinti mergina nebūtinai nori tapti manekene. Cituoju pasakojimą iš Didžiojoje Britanijoje leidžiamo AS turėtojams skirto žurnalo: 

"Nežinodama, kaip paaiškinti savo daromas bendravimo klaidas, ieškojau būdo, kaip labiau patikti kitiems. Buvau girdėjusi daugybę žmonių kalbant, kad liekni žmonės - populiaresni, ir aš savo "aspergeriškomis" smegenimis suvokiau tai paraidžiui: kuo lieknesnis žmogus, tuo daugiau draugų jis turi. Aš nustojau valgyti, atsisėdau ir ėmiau laukti, kada šalia manęs pradės rastis daug draugų". Tačiau atsitiko štai kas:

"Nors šis sumanymas nedavė lauktų rezultatų, valgymo sutrikimas vis tiek turėjo privalumų. Kasdieninis lygiai to paties patiekalo valgymas sukūrė struktūrą ir rutiną, o badavimas užblokavo kai kurias smegenų dalis, t.y. dėl jo apsilpo stiprus nerimas, kuris mane anksčiau nuolat lydėdavo.

Aišku, valgymo sutrikimas yra blogai, dėl jo mano savijauta smarkiai pablogėjo. Netekau daug jėgų, taigi mano socialinis gyvenimas dar labiau susiaurėjo. Mane kamavo galvos, skrandžio skausmai, svaigulys, tačiau aš, dar nežinodama savo - Aspergerio sindromo - diagnozės, maniau, kad taip man ir reikia".

Merginą išgelbėjo AS diagnozė. Pagaliau suvokusi, kad nėra bloga ir kalta dėl savo problemų, ji ėmė mokytis priimti save tokią, kokia yra. Ji vis dar kovoja su nerimu, bet su palengvėjimu supranta, kad atsikratė abejonių dėl savo psichinės sveikatos ir dabar gali kryptingai ieškoti efektyvios pagalbos bei žinių.