Fotoreportažas iš mokyklos autistams

Kalėdos - labai geras metas darbui prie kompiuterio. Netrukdo jokie reikalai ar susitikimai, galima tiesiog naršyti, skaityti, rašyti. Benaršydama radau fotoreportažą apie autistams skirtą mokyklą (kur nors toje pačioje Amerikoje, kur yra ne tik blogų, bet ir gerų dalykų). Man patiko. Galbūt kam nors bus naudinga pamatyti, ką ten galima veikti, kaip įrengti ir t. t.

http://www.time.com/time/photogallery/0,29307,1947608,00.html

Tragedijų priežastys - kasdienybės tuštuma

Pratęsdama tragedijos Niutauno mieste (JAV) temą, siūlau paskaityti straipsnį, kuris skelbiamas čia:

http://www.myaspergerschild.com/2012/12/why-adam-lanza-murdered-children.html

Straipsnyje išvardyta apie pusšimtį priežasčių, kurios galėjo paskatinti šią masinę žmogžudystę. Tarp jų - ir tokie "kasdieniški" dalykai kaip skurdas, nedarbas, prasti santykiai su tėvais arba tėvų nebuvimas, prasta socialinė aplinka, netikę draugai arba jų nebuvimas, smurto vaizdai per TV, stresas, alkoholis, ir, aišku, namie esantys ginklai. Čia kaip per Černobylio AE sprogimą, kurį sukėlė visa virtinė žmogaus padarytų klaidų. Po vieną tos klaidos nebūtų buvę tokios tragiškos.

Dar norėčiau pastebėti: jeigu JAV ir visą pasaulį laikas nuo laiko sudrebina masinės žmogžudystės ir priverčia apie tai kalbėti, tai, deja, nieko, gal net mūsų pačių, nesudrebina savižudybių skaičius Lietuvoje.

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/savizudybiu-lietuvoje-mazeja-taciau-statistika-vis-dar-bauginanti-56-247797

Tai toks pats smurtas, ir priežastys galbūt panašios, tik kitaip viskas atrodo. Mūsų žmonės "padoresni", nes nusivylę gyvenimu nežudo kitų, o tik save (liūdnai ironizuoju). O kas žino, kokia galutinė tokių mirčių statistika? Gal dar tragiškesnė negu Amerikoje?

Aspergerio sindromas - ir gyvenime, ir kine...

Ką gi, ką gi, šiomis dienomis turime dar du "Aspergerius", įsibrovusius į mūsų tikrovę.

Vienas jų - 20-metis Niutauno (JAV) vaikinas, nušovęs 20 vaikų, šešias mokytojas ir savo mamą. "Drovus, pamišęs dėl kompiuterinių žaidimų ir "kitoks"", neturėjęs nė vieno draugo, bet, matyt, turėjęs begales psichologinių problemų žmogus. Bene pirmą kartą radau žiniasklaidoje paminėtą Aspergerio sindromą, nors, kiek prisimenu, kai įvykdavo panašios tragedijos anksčiau, žudikas dažnai būdavo apibūdinamas kaip nors panašiai.

JAV ginklų laikymo namie politika - ne mūsų tema, bet turbūt dažnam europiečiui keistai skamba argumentai, kad kuo daugiau ginklų žmonės turės, tuo bus saugesni. Kad Amerika - keista šalis, įsitikinau pati, pamačiusi, kaip pas juos suprojektuoti oro uostai bei metro. Bet keisčiausia ir šiurpiausia - kad ginklai nugali viską ir lobistams nusispjauti, kad ginklai patenka ir į, švelniai tariant, ne visai veiksnių žmonių rankas.

Betgi mūsų tema - Aspergerio sindromas. Iš karto noriu pabrėžti, kad pats sindromas nėra nusikalstamų veiksmų ar beprotybės priežastis. Jau esu rašiusi ir galbūt verta pakartoti, kad problema kyla (ir išsiplėtoja iki tragedijos) kitur. Reikėtų paklausti, kodėl tas vaikinas grįžo į savo buvusią mokyklą? Kas dabar pasakys, kokias patyčias jis ten būdamas patyrė? O kodėl nušovė savo mamą? Gal irgi buvo už ką? O kokių sutrikimų ar psichikos ligų tas jaunuolis dar turėjo? Ar tai kam nors rūpėjo?

Beprotybės ir lengvai prieinamo ginklo derinio rezultatas - 20 žuvusių vaikų, kurių tėvus vargu ar paguos prezidento ir viso pasaulio politikų užuojautos. Tos užuojautos kažkodėl visada reiškiamos po laiko. Ir labai sunku jomis patikėti, nes kai reikia priimti sprendimus, kad tokių dalykų nebūtų - politikai vėl išsisukinėja ir vėl niekas nesikeičia. Iki kitos tragedijos.

Dar vienas "Aspergeris", kurį irgi seniai "įtarinėjau", ačiū Dievui, išgalvotas. Tai naujasis, jaunasis šių laikų detektyvas Šerlokas Holmsas, kurio nuotykius sekmadieniais rodo LRT televizija. Pats serialas man labiau panašus į šou, kuriame siekiama padaryti kuo didesnį ir galvą apsukantį įspūdį, negu į įprastinį filmą, bet Šerlokas - įdomaus veido aktorius Benedictas Cumberbatchas - demonstruoja tikrai aspergeriškai aistringą domėjimąsi nusikaltimais ir loginį mąstymą, jis geba iš detalių papasakoti apie priešais stovintį žmogų ir daro tai neįveikiamu aspergeriško tratėjimo būdu. Jis gali paniekinamu tonu pareikšti, jog neturi draugų, o santykiai su moterimis jo visiškai nedomina.

Beje, nieko naujo čia ir neparašiau. Juk Šerloko Holmso personažas su visomis savo ypatybėmis atsirado dar 19 amžiuje, tačiau filme Aspergerio sindromas pirmą kartą buvo paminėtas tik vakar :)

AS ir asmenybės sutrikimai

Vieną dieną rašiau "prezentaciją", t. y. .ppt failą mokyklai apie Aspergerio sindromą (AS) ir ten vardijau, kas nėra AS: kad tai nėra psichikos liga, nėra psichologinė problema, nėra blogo auklėjimo rezultatas ir nėra asmenybės ar elgesio sutrikimas.

Visi punktai kaip ir aiškūs, bet vienas buvo kiek miglotas man pačiai. Ar autizmo sutrikimai su asmenybės sutrikimais gali kaip nors sietis? Pirmiausia susiradau apibrėžimų. Pavyzdžiui:

Autizmas – santykių su aplinka sutrikimas, pasireiškiantis žmonių ignoravimu, patologiniu  uždarumu savo emociniame, dvasiniame pasaulyje. Autistiški vaikai tuoj pat išsigąsta aplinkos pakitimų, tampa neramūs, kiti šalinasi žmonių  dėl intelekto stokos ar kalbos sutrikimų. (V. Kučinskas. “Socialinis darbas švietimo sistemoje”. 2000 m.)

Asmenybės sutrikimai — pastovūs charakterio, socialinio elgesio patologiniai pakitimai visybinės asmenybės vystymosi procese. Mokyklinio amžiaus vaikų asmenybės sutrikimai pasireiškia išryškėjusiais tam tikrais charakterio bruožais, akcentuacija, kuri įgalina suprasti, kad šių vaikų elgesys skiriasi nuo nor­mos. (Pedagogikos žodynas. 1993 m. Vilnius.)

Kaip beskaitytum, akivaizdu, kad šie apibrėžimai nėra nei itin tikslūs, nei išsamūs ir juos galima kritikuoti, bet čia to nedarysiu. Einu toliau ir randu vieno iš asmenybės sutrikimų smulkų aprašymą:

"Žmonės, turintys šizoidinio tipo asmenybės sutrikimų, yra užsidarę savyje, mažai bendrauja, vengia kitų ir yra vieniši, nuolat paskendę savo mintyse, jausmuose, fantazijose; bijo kitų žmonių artumo ir intymumo. Paprastai tokie žmonės augo šeimose, kuriose nebuvo įprasta rodyti savo jausmų ne tik viešai, bet ir tarpusavyje. Negaudami meilės iš tėvų, jie pasirenka kitą objektą ir skiria visus savo jausmus jam. Tas objektas (gyvas ar negyvas) išlieka jų dėmesio centre visą gyvenimą. Neblogai susitvarko darbe, nereikalaujančiame kolektyvinių pastangų, labai kūrybingi. Po sunkių, skaudžių išgyvenimų, streso asmenybės sutrikimas gali pereiti į sunkesnę formą." http://klaipeda.diena.lt/dienrastis/priedai/sveikata/nemokejimas-bendrauti-gali-buti-ligos-pozymiu-128514#ixzz2BQbkNeWh

  

Štai čia ir gali kilti painiava, nes AS ir šizoidinio tipo asmenybės sutrikimo aprašymai yra labai panašūs, na, bent išoriškai, spaudoje, kurią skaitome ir pan. "Atpainioti" padeda Tarptautinė ligų klasifikacija TLK-10, kurioje rašoma, kad šizoidinį (taip pat šizotipinį) asmenybės sutrikimą galima diagnozuoti tik tada, jei yra atmesta AS tikimybė (nustatoma tyrimais ir klausimynais).

Bet yra dar vienas klausimas. Ar AS turintys asmenys gali turėti asmenybės sutrikimą? Pavyko rasti švedų atliktą tyrimą, kuriame buvo tiriami 54 AS turintys asmenys, vyrai ir moterys. Rezultatas ir išvados, trumpai tariant yra tokios:

Maždaug pusė tiriamų asmenų atitiko asmenybės sutrikimo kriterijus, visi sutrikimai - iš A ir C grupės. Vyrų, turinčių AS ir asmenybės sutrikimo požymių, buvo 65 proc., moterų - tik 32 proc. Dalyviai, atitinkantys asmenybės sutrikimo kriterijus, turėjo daugiau autistinių bruožų pagal Autizmo spektro koeficiento nustatymo klausimyną. 

Taigi prieita išvada, kad AS ir kai kurių asmenybės sutrikimų simptomai dideliu mastu sutampa. Todėl ši informacija gali būti naudinga, kai reikia suvokti problemas, su kuriomis susiduria AS turėtojas. Kita vertus, tyrimo pabaigoje priduriama, kad  labai svarbu nepamiršti suaugusiems pacientams, kuriems nustatytas A ir (arba) C grupės asmenybės sutrikimas, atlikti tyrimo dėl įvairiapusio raidos sutrikimo ar AS. Gali būti, kad diagnozės pakeitimas iš asmenybės sutrikimo į įvairiapusį raidos sutrikimą (arba AS) leis suvokti tikrąsias negebėjimo bendrauti ar kitas  problemas.

Plačiau apie tyrimą ir apie visas tris asmenybės sutrikimų grupes (anglų kalba):

http://www.gnc.gu.se/digitalAssets/1349/1349901_lugneg--rd-personality-disorders-and-autism-.pdf

Aspergerio sindromas ir santuoka

Rekomenduoju perskaityti "Delfi" straipsnį "Keistas sindromas apvertė aukštyn kojomis vyro gyvenimą", esantį čia: http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/keistas-sindromas-apverte-aukstyn-kojomis-vyro-gyvenima.d?id=59594579.

Tas "keistas sindromas" - tai Aspergerio sindromas, atpažintas labai vėlai ir ėmęs griauti santuoką. Nors "Delfis" niekaip neatsikrato savo mėgstamos neteisingos frazės "serga autizmu", vis dėlto dera portalą pagirti, kad pradėjo skirti dėmesio AS temai. Straipsnio apačioje yra dar trys nuorodos į susijusius straipsnius, rekomenduoju perskaityti ir juos. Tiesa, po kai kuriais straipsniais - nuorodos į savaitraštį "Lietuvos sveikata".

Taigi kas atsitinka, jeigu neurotipiškai daugumai priklausanti moteris išteka už vyro - slapto (neatpažinto) AS turėtojo? Iš pradžių atrodęs patrauklus ir originalus linksmuolis, o gal mįslingas tylenis, o gal atkaklaus dėmesio rodytojas santuokoje virsta įkyriu pedantu, kurio prausimosi, valgymo ir kt. ritualai varo iš proto. O jeigu valgo tik du patiekalus - vieną pusryčiams, kitą vakarienei ir taip visą gyvenimą? Arba tampa  užsidarėliu, kuriam visiškai nerūpi buitinės problemos, vaikų auklėjimas, nes jam svarbu tik jis pats, jo darbas ir uždirbamos pajamos, pomėgiai (ypatingieji interesai!), dar svarbu, kad namie būtų ramybė, jokių "kvailų" svečių su savo tauškalais apie nieką. O jau jeigu imasi auklėti vaikus, tai daro kitaip negu žmona - be "perteklinių" emocijų, su reikalavimais būti geriausiems, siekti rezultatų, aplenkti bendraamžius ir pan. Su juo neišsikalbėsi, nepaverksi ant peties. Seksualinis gyvenimas gali būti labai specifinis: AS turėtojas moka savaip jausti meilę sutuoktiniui (sutuoktinei), bet dėl padidėjusio pojūčių jautrumo seksas jam gali būti nemalonus, be to, jo supratimu, kam reikia švaistyti energiją, kai jau yra užtektinai vaikų.

Apie tokias santuokas išleista daug knygų (aišku, ne Lietuvoje, nes jos visos "komerciškai rizikingos"). Tokios knygos - pagrindinis žinių šaltinis psichologijos mokslininkams, užsiimantiems tyrimais ir kuriantiems psichoterapijos strategijas. Turiu ir aš vieną tokią knygą - Katrin Bentley "Alone Together". Net pats pavadinimas sako - mes dviese, bet po vieną. AS turėtojui labai svarbi jo autonomija, galimybė pabūti vienam. Jei moteriai reikia labai daug dėmesio ir švelnumo (tai irgi gali reikšti tam tikras moters psichologines problemas, bet apie jas skaitykite kur nors kitur :))), tai ištekėti už AS turėtojo reiškia fatališką klaidą.

Arba ne klaidą, o esminius pokyčius. Tie (ar tos), kurie rašo knygas apie apie savo šeimyninį gyvenimą, paprastai būna pasiryžę įveikti užgriuvusius sunkumus. Jie siekia ne keisti kitą, bet nori keistis patys, jie mėgina "kapstytis" iki pačių gelmių ir nenusisuka nuo juos "nuvylusio" sutuoktinio. Tai knygos su kvapą gniaužiančiu siužetu - tik veiksmas vyksta ne žmogaus išorėje, o viduje.

Dar reikia turėti omenyje, kad AS turėtojai dėl nuolatinio streso ir nerimo savo gyvenime suserga papildomais sutrikimais ar psichikos ligomis. Tai gali būti, pvz., obsesinis-kompulsinis sutrikimas, klinikinė depresija, pykčio priepuoliai. Kartais, kai žmogus labai giliai paniręs į savo fantazijas, jam gali klaidingai diagnozuoti šizofreniją. AS ir kitų sutrikimų derinys gali būti labai komplikuotas, jam įveikti reikia itin specialių psichologijos žinių, taigi profesionalų pagalbos.

Pabaigai noriu pridurti šiek tiek ne į temą. Kodėl Lietuvoje tiek daug savižudybių? Manau, kad tai ne tik alkoholizmo ir ekonominio skurdo mišinys. Dabar iš po mano pirštų sklis baisi erezija, bet manau, kad mūsų visuomenėje ir viešajame diskurse yra per daug politikos, ekonomikos, istorijos, nacionalizmo, pramogų, kitaip tariant, išorinio gyvenimo, ir štai kas atsitinka: žmonės nebesidomi, kas vyksta jų pačių viduje. Nemoka mylėti savęs, todėl reikalauja meilės iš kitų. Dėl mūsų nelaimingos vidinės būsenos kalta valdžia, televizija, darbdaviai, prekybos centrai, kas tik nori, bet tik ne jie patys. Ar mokame paklausti savęs pačių - kas aš esu? Ką noriu (ir turiu) nuveikti šiame pasaulyje? Ar gavau pakankamai meilės iš savo tėvų? Ar moku mylėti kitus? Ar moku būti vienas? Ar moku bendrauti su savo gyvenimo partneriu, jį atjausti ir suprasti?

Savęs pažinimo procesas trunka gerokai ilgiau nei straipsnį perskaityti...

Naujas tyrimas apie patyčias mokykloje

Naujųjų mokslo metų pradžios proga - naujas tyrimas apie tai, jog beveik pusė, t. y. 46 proc. paauglių, turinčių autizmo spektro sutrikimų, mokykloje patiria patyčias.

Tyrimo duomenys paskelbti šios savaitės pradžioje. Interneto leidinyje Archives of Pediatrics & Adolescent Medicine (kas nori perskaityti visą straipsnį, turi susimokėti) rašoma, kad, palyginti su jais, normalios raidos paauglių, patiriančių patyčias, yra gerokai mažiau - tik 11 proc. Beje, apklausus tėvus, paaiškėjo, kad 15 proc. autistų paauglių tėvų mano, jog jų vaikai patys yra patyčių iniciatoriai.

Jau anksčiau tyrimais nustatyta, kad paaugliai, patiriantys patyčias, dažniau suserga depresija, jaučia nerimą, jaučiasi vieniši, jiems prasčiau sekasi mokykloje. Vadinasi, paaugliams, turintiems autizmo ar kitokių raidos sutrikimų, kuriems ir taip mokykloje kyla papildomų sunkumų dėl mokymosi ar ko kito, patyčios gali tapti nepakeliama psichologine našta.

Paulas R. Sterzingas, tyrimo, kuris buvo atliktas Kalifornijos Berklio universitete, vadovas mano, kad kova su patyčiomis yra neveiksminga, jei nėra specialiai pritaikyta tokiems atvejams. Jis perspėja, kad didėjant skaičiui vaikų, kuriems diagnozuotas autizmo sutrikimas, ši problema taps vis opesnė.

Šiuo metu JAV vienas iš 88 vaikų turi autizmo spektro sutrikimo - vaikystės autizmo ar Aspergerio sindromo diagnozę. O dar visai neseniai rašiau, kad "tik" vienas iš 100-110...

Toronto Jorko universiteto tos pačios srities tyrėja Debra J. Pepler (nesusijusi su aukščiau minėtu tyrimu) žiniasklaidai teigia, kad yra būdų, kaip padėti autizmo sutrikimų turintiems vaikams. Ji rekomenduoja klasėse sukurti "paramos ratelius" ir į juos įtraukti vaikus, kuriems yra paaiškinta jų bendraklasio ar bendraklasės problema ir kurie apmokyti suteikti jiems reikiamą psichologinę ar kitokią pagalbą.

Tyrėja sako, kad svarbu klasėje sukurti sampratą, jog "kiekvienas turi teisę būti saugus, o "kitokio" žmogaus buvimas niekam nesuteikia teisės iš jo juoktis ar tyčiotis". Skamba kažkaip įtartinai paprastai, ar ne?

Visas tekstas anglų kalba: http://www.foxnews.com/health/2012/09/04/nearly-half-teens-with-autism-bullied-study-says

DSM-V: kaip pasikeis autizmo diagnostika

2013 metų pavasarį turėtų įsigalioti nauja psichikos ligų ir sutrikimų klasifikacija DSM-V, kurią rengia Amerikos psichiatrų asociacija. Joje turėtų būti daug pokyčių, palyginti su DSV-IV redakcija, tačiau mes kalbame tik apie tai, kas susiję su autizmo sutrikimais.

Nors DSM-IV Lietuvoje netaikoma, ir to greičiausiai nebus, kai įsigalios DSM-V, bet pasaulines naujienas žinoti reikia. Esame ne kartą girdėję, kad pasaulyje, ypač JAV - "autizmo epidemija", mėginame ieškoti jos priežasčių, kaltiname chemizuotą maistą, kompiuteriją, paveldimumą ir kt. Dabar išlindo dar viena priežastis - diagnostikos trūkumai.

Šiame tinklaraštyje jau buvo anksčiau užsiminta apie DSM-IV trūkumus. Tačiau dabar JAV spauda kalba apie tai, kad naujoji klasifikacija bus sugriežtinta, o tai reiškia, kad pakeitus diagnostikos kriterijus, autizmo atvejų sumažės (čia aš ne į temą, bet tuoj pat prisimenu, kaip mūsų darbo biržos nedarbą mažina - išbraukdamos bedarbius iš sąrašų už tai, kad laiku nepakėlė telefono ragelio - ŽA).

Gali būti, kad taip JAV sveikatos apsaugos biudžetas nori sutaupyti pinigų: juk diagnozė reiškia, kad reikalingos paslaugos, o paslaugos reiškia pinigus. Vadinasi, gali būti, kad asmenys, turintys diagnozę ir besinaudojantys paslaugomis, jų neteks - praras sveikatos apsaugos, švietimo, socialines paslaugas. Kam tai bus didelė tragedija, o kam gero verslo dėl pernelyg laisvos diagnozės interpretacijos pabaiga - čia jau atskira kalba.

Planuojama, kad bus įvesta Autizmo spektro sutrikimų kategorija, kuri apims visus anksčiau atskirai įvardytus sutrikimus - autizmą, Aspergerio sindromą, įvairiapusius raidos sutrikimus ir vaikystės dezintegracinius sutrikimus. Rekomenduojama į naująją redakciją nebeįtraukti Rett'o sindromo, nes šiuo atveju autizmo simptomų būna tik trumpą laiko tarpą ankstyvoje vaikystėje. Abejojama ir dėl vaikystės dezintegracinių sutrikimų kaip atskiros diagnozės, nes jie itin reti, apie juos esama labai mažai duomenų.


Laikraštis "The New York Times" rašo: "Psichiatrų asociacija sprendžia vieną skausmingiausių psichikos sveikatos klausimų - kur nubrėžti liniją tarp to, kas neįprasta, ir to, kas anomalu. O jos sprendimai tikrai bus skausmingi kai kurioms šeimoms. Tuo metu, kai mokykloms neužtenka lėšų specialiajam lavinimui, naujoji diagnozė reikš dar aršesnes grumtynes. Dešimtys tūkstančių žmonių gauna valstybės garantuojamas paslaugas, kurios padeda kompensuoti dėl sutrikimo atsiradusią negalią, pvz., kartais tikrai sunkias mokymosi ir socialines problemas, ir diagnozė jiems yra labai svarbi."

Svetainėje www.science20.com rašoma: "Kitaip nei DSM-IV atveju, kai buvo stengiamasi bet kam pritaikyti diagnozę, DSM-V kelia susirūpinimą dėl kitko - kad viskas bus pernelyg pagrįsta mokslu ir per mažai kreipiama dėmesio į visuomenės interesus ar teisių gynimo reikalus."

Pabaigai drįstu pasidalyti asmenine patirtimi. Jeigu jūsų vaikas turi Aspergerio sindromo diagnozę ir teoriškai gali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, galima mėginti kovoti (būtent - kovoti) dėl papildomų specialiojo pedagogo pamokų. Nors tų pamokų nedaug - kokia viena per savaitę, bet kovoti reikia iš principo - nes jos priklauso. Tam reikia kreiptis į Psichologinę-pedagoginę tarnybą, ji išduoda privalomus vykdyti dokumentus.

Jeigu jūsų vaikas mokosi "fabrike", kuriame - apie 1000 mokinių, pagalvokite, ar jam ten gerai. Nes niekas kitas už jus nepagalvos: mokytojai būna "pirmą kartą" girdėję apie tokią diagnozę ir nemoka diferencijuoti dėstymo, tarkim, kad būtų mažiau žodžių (nes mokytojai mėgsta daug kalbėti), o daugiau vaizdų. "Fabrikuose" būna didelis triukšmas, daug chaoso, niekas neskiria bent minute daugiau dėmesio. Tai gali atsiliepti gabaus Aspergerio turėtojo pažymiams ir kartu ateičiai.

Mūsų sprendimas buvo privati mokykla. Susimokame valstybei mokesčius ir... susimokame dar kartą už galimybę būti mažoje klasėje, už daugiau mokytojo dėmesio. Už tai net pajamų mokesčio niekas negrąžina. Mūsų visuomenėje bet koks raidos sutrikimas - prabanga.

Aspergerio sindromas ir HFA

Ar Aspergerio sindromas (AS) ir Aukštai funkcionuojantis autizmas (angl. santrumpa HFA) yra tas pats?

Pirmiausia atsiprašau, bet nežinau, ar reikia sakyti "aukštai funkcionuojantis", ar "gerai funkcionuojantis", ar dar kaip nors. Neseniai teko susiremti su viena kalbininke, kuri niekaip negalėjo suprasti, ką aš šiomis frazėmis noriu pasakyti. Na, bet juk kalbininkai turbūt ir matematikos formules sunkiai supranta? Taigi mes nepriėjome jokios išvados ir aš rašau taip, kaip esu įpratusi  :)

TLK-10 ligų klasifikacijoje yra tik terminai "vaikystės autizmas" ir "netipinis autizmas". Bet kai kur pasaulyje egzistuoja ir HFA diagnozė, mokslininkai atlieka tyrimus mėgindami įrodyti, kad tarp AS ir HFA yra arba nėra skirtumų.

www.myaspergerchild.com rašo, kad tarp AS ir HFA yra daug panašumų. Pirmiausia tai yra pojūčių jautrumas (nepakantumas stipriems kvapams, garsams, šviesai, skoniui ir tekstūrai). Taip pat panašus intelekto lygis - normalus arba aukštesnis už normalų. Abiem atvejais ir vaikai, ir suaugėliai socialinių įgūdžių mokosi stebėjimo ir intelekto būdu, ir vieni, ir kiti "mąsto vaizdais".

Remiantis DSM-IV kriterijais, kurie naudojami ne Lietuvoje, bet JAV, svarbiausias AS ir HFA skirtumas tas, kad HFA atveju yra didesnis kalbos raidos atsilikimas, palyginti su AS. Tačiau užsienio mokslininkai, tarp jų ir mano daug kartų minėtas profesorius Tony Attwoodas, kritikuoja šį DSM-IV teiginį.

Teiginys yra toks: Nėra kliniškai reikšmingo bendro kalbos atsilikimo (pvz., atskiri žodžiai pradedami tarti iki dvejų metų, bendravimo frazės – iki trejų metų).  

O prof. T. Attwoodas rašo: "...terminas „kliniškai reikšmingas“ nėra nei mokslinis, nei tikslus, ir paliktas gydytojų nuožiūrai be darbinio apibrėžimo... ankstyvųjų kalbos atsiradimo etapų tyrimas nustatė, jog pirmuosius žodžius vaikas ištaria maždaug per pirmąjį savo gimtadienį, komunikacines frazes – sulaukęs maždaug 18 mėnesių amžiaus, o pirmuosius sakinius – maždaug dvejų metų. Taigi DSM-IV kriterijai aprašo vaiką, turintį tikrai reikšmingą kalbos atsilikimą."

Vadinasi, AS turėtojų kalbos raida irgi gali būti atsiliekanti nuo įprastinės ir, kritiškai pažvelgus į "šventą karvę", t.y. diagnostikos kriterijus, tas vienintelis skirtumas irgi tampa panašumu. Taigi, priėjome išvados, kad HFA ir AS yra tokie panašūs, kad greičiausiai skiriasi tik pavadinimas.

Koks darbas tinka AS turėtojams?

Aspergerio sindromo turėtojai yra normalaus ar net gerokai aukštesnio nei įprasta intelekto žmonės. Jie yra visiškai įgalūs (skirtingai nei įprastinio autizmo - Kannerio sindromo - atveju), taigi turi turėti užsiėmimą ir pajamų šaltinį. Svarbiausia - tas darbas turi atitikti jų gebėjimus ir domėjimosi sritis. Šia prasme jie lyg ir niekuo nesiskiria nuo neurotipiškų asmenų daugumos.

AS turėtojų ypatumas - netolygus gebėjimų profilis, paprastai nustatomas dar mokykliniame amžiuje. Vadinasi, kai kurie dalykai jam sekasi puikiai, o kai kurie - visiškai ir beviltiškai nesiseka. Tačiau nereikia jaudintis dėl trūkumų, geriau lavinti ir puoselėti turimus talentus.

Pavyzdžiui, AS turėtojas nuo vaikystės gali domėtis meteorologija. Kaip jau esu rašiusi, ypatingasis AS turėtojo interesas nuo paprasto hobio skiriasi anomaliu intensyvumu. Taigi AS turėtojas jau pradinėse klasėse gali nustebinti išsamiomis žiniomis apie viso pasaulio klimatą, kritulių kiekį, metines temperatūras, vėjų rūšis ir t.t. Nereikia iš jo juoktis ar stebėtis. Tai - "mažasis profesorius". Galbūt šios žinios - būsimos karjeros ženklas?

Tą patį galima pasakyti apie matematikos, fizikos, chemijos, astronomijos, kompiuterijos, visuomeninio transporto, žoliapjovių, liftų, gyvūnų, žinovus. Domėjimosi sričių sąrašas - beribis. AS turėtojas gali būti ir humanitaras: geras žurnalistas, nes galbūt turi puikią atmintį faktams; redaktorius, nes nepraleidžia nė klaidelės; netgi gidas, vedžiojantis turistus, kadangi paprastai nenuspėjamą bendravimą su žmonėmis galbūt sugeba įsprausti į savo sukurtų taisyklių rėmus. Gali būti vertėjas, jeigu jam gerai sekasi mokytis kalbų ir mėgsta dirbti vienas. Gali būti dailininkas ir architektas, nes tai, ko nemoka pasakyti žodžiais, gali išreikšti vaizdais. Gali būti puikus aktorius, nes sugeba puikiai pamėgdžioti kitus žmones, muzikantas, nes tik taip gali išreikšti viduje verdančius jausmus.


(Kartais, kai matau, kaip žurnalistai bando prakalbinti kokį noras dailininką ar kino režisierių, o šis tik nuleidęs akis kažką mykia ar kažką trumpai burbteli, pradedu įtarti AS. Tai - nieko blogo, tiesiog žmogus daro konkretų, gerą, teisingą darbą, bet štai kalbėti apie jį nemoka. Į nemokėjimą kalbėti apie save ir savo pasiekimus turėtų atkreipti dėmesį ir darbdaviai, mėgstantys sklandžiai ir protingai suokiančius kandidatus. Sklandus kalbėjimas dar nereiškia tikro talento.)


Tarp vengtinų profesijų - tos, kur reikia daug bendrauti su žmonėmis, ypač klientais, kur reikia socialinės improvizacijos, greitos orientacijos, puikios trumpalaikės atminties, pavyzdžiui, padavėjo, dispečerio (taksi, oro uosto ir pan.), sekretoriaus, registratoriaus, kasininko. Gali nepasiteisinti ir karjera įmonėje, tarkim, nuo eilinio kompiuterininko (darbas su technika) iki kompiuterininkų skyriaus vadovo (darbas su žmonėmis, kurie dirba su technika).


AS turėtojai greičiausiai netiktų ir būti politikais. Nes jie nemoka meluoti :)

Autizmas: naujienos iš Rusijos

Pagaliau šį tą apie autizmą sužinojome ir iš Rusijos. Portalas "Delfi" išvertė trumpą žinutę, kurią paskelbė Rusijos naujienų agentūra RIA: http://www.delfi.lt/news/daily/Health/labiausiai-paplitusios-vaiku-ligos-diabetas-astma-epilepsija-ir-autizmas.d?id=58315042.

"Delfi" apie autizmą autorinių straipsnių paprastai nerašo, matyt, todėl, verčiant žinutes iš užsienio šaltinių, samprata "autizmas yra liga" praeina pro visus redaktorius nepastebėta. Na, gal šis atvejis kiek išskirtinis, nes rusiškame tekste autizmas irgi priskirtas prie ligų.

Taigi, tekste cituojamas vaikų neurologas profesorius Andrejus Petruchinas, sakantis, kad Rusijoje vienas vaikas iš tūkstančio turi autizmą. Ir kartu pastebi (originaliame tekste), kad iki septintojo dešimtmečio Rusijoje buvo daug "pasaulinio lygio psichiatrų", o štai šiandien gerus specialistus gali ant pirštų suskaičiuoti.

Kitame RIA "Novosti" interviu psichologijos mokslų daktarė Olga Nikolskaja sako, kad autizmo sutrikimų Rusijoje 20-22 vaikai iš 10 tūkstančių (t.y. 2-2,2 iš tūkstančio) ir priduria, dėmesio: "Tuose miestuose, kur pradedama dirbti su autistais, jų skaičius ima žaibiškai augti, nes specialistai juos greičiau pastebi..."

Kukli išvada - kuo daugiau visuomenėje bus autizmo specialistų, tuo bus didesnis ir autizmo sutrikimų turinčių asmenų skaičius. Vadovaujantis šia logika, turbūt negalima sakyti, kad JAV yra daugiausia autistų, reikėtų sakyti kitaip: ten yra daugiausia specialistų ir geriausia diagnostika.

Visą interviu su O.Nikolskaja rusų kalba galima paskaityti čia: http://ria.ru/interview/20120409/621603034.html. Gal net pavyks sužinoti ką nors naujo. Beje, ji trumpai primena, kad sovietiniais metais diagnozė buvo ne "vaikystės autizmas", o "šizofrenija". Tad kas iš to, kad tada buvo pasaulinio lygio psichiatrų, juk vadovavosi jie doktrina, kad autizmas - psichikos liga.

Dar viena knyga apie autizmą

Ką tik išleista dar viena knyga apie autizmą - Ellen Notbohm "Kiekvienas autistiškas vaikas norėtų, kad jūs žinotumėte dešimt dalykų". Tokia nauja, kad net knygynuose dar neradau.

Knygą išleido "Tyto alba". Anotacijoje rašoma: "Autizmui pastaraisiais metais visuomenė skiria vis daugiau dėmesio. Šis reiškinys vis plačiau nagrinėjamas, nes su autistais susiduriame vis dažniau. Todėl ir tiems, kurių šeimoje auga autistas, ir tiems, kurie turi jį mokyti ar su juo dirbti, gali būti pravartus vadovas po pasaulį, regimą tokio žmogaus akimis... Šią glaustą ir informatyvią knygą turėtų perskaityti kiekvienas tėvas, mokytojas, socialinis darbuotojas, psichoterapeutas ir gydytojas."

Iš tiesų, prieš trejetą metų ta pati leidykla man sakė, kad nėra nei pinigų tokioms knygoms ("tokioms"- tai turbūt ne komercinėms, ne politinėms, ne madingoms) leisti, be to, esą neaišku, ar daug bus skaitančių...

Džiugu, kad šiandien ir pinigų atsiranda, ir tokių klausimų nebekyla.

Radau didelį tinklaraštį apie AS

Radau didelį tinklaraštį anglų kalba apie Aspergerio sindromą: www.myaspergerschild.com.

Jame matau daugybę ilgų tekstų, kuriems perskaityti reikia daug laiko :) Turintiems konkrečių klausimų ir mokantiems anglų kalbą siūlau susirasti reikiamus tekstus ir studijuoti savarankiškai.

Sunkus vaikas, nes valgo tik vieną patiekalą...

Prieš keletą dienų internete paskelbtas žanro "klausimas - atsakymas" straipsnis apie tai, kaip gyventi su sunkiu vaiku. Dar įdėta pikto vaiko nuotrauka... Galima paskaityti štai čia:
http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/olapinas-kaip-gyventi-su-sunkiu-vaiku.d?id=56077283

Straipsnis apie tai, kad 8 metų vaikas labai mažai valgo - tik vienos rūšies dešreles, ir tik su pomidorų padažu. Vaikas baudžiamas už neklausymą, t.y. nevalgymą, ir t.t.

Labai pažįstama situacija. Bet ar teisingi psichoterapeuto Olego Lapino patarimai? Didžiąja dalimi ne. Pirmiausia daroma neteisinga prielaida, kad toks elgesys - psichologinė problema. O juk vaikas buvo apžiūrėtas Vaiko raidos centre. Ir ką??? Jokių rezultatų?

Darykime prielaidą, kad tam vaikui iš nežinojimo nediagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Vieno patiekalo valgymas labai būdingas šiam sutrikimui. Iš karto pabrėžiant, kad tai nėra nei psichologinė problema, nei elgesio sutrikimas, galima pasakyti, kad tikroji tokio elgesio priežastis - 1) itin jautrūs skonio ir kvapo pojūčiai; ir 2) baimė nukrypti nuo įprastinės rutinos.

Jau esu rašiusi, kad itin jautrūs pojūčiai vieną dieną turėtų būti pripažinti ketvirtuoju autizmo sutrikimo bruožu. Nuo to kenčia įvairaus amžiaus asmenys, ne vien vaikai. Kai kurie maisto pojūčiai burnoje gali sukelti pykinimą, skausmą, maisto kvapas gali būti tiesiog iškreiptas (pvz., persiko kvapas kai kam primena šlapimą, ir aišku, dėl to persikų nevalgo, ir pan.).

Primenu, kad autistiškas elgesys ryškiausias būtent vaikystėje. Užaugę tokie žmonės išmoksta prisitaikyti, jie sąmoningai ieško ir randa maisto produktus, kurie jiems yra priimtini.

Prisirišimas prie rutinos - trečiasis autizmo požymis. Kodėl autistai nenori valgyti įvairaus maisto? Ogi dėl tos pačios priežasties - naujas maistas gali būti "pavojingas" - stipraus skonio, kvapo, nemalonios, netgi bjaurios tekstūros.

Labai gaila, kad aprašyto vaiko tėvai tokie neempatiški jam. Bet ką daryti, kai net specialistai nesupranta, su kokia problema susidūrė.

Vasario 18-oji - Tarptautinė Aspergerio diena

Truputį per vėlai apsižiūrėjau, kad pražiopsojau svarbią datą - jau treti metai vasario 18-ąją pažymimą Tarptautinę Aspergerio dieną (International Asperger's Day).

Vasario 18 diena - austrų pediatro Hanso Aspergerio (1906-1980) gimtadienis. Tai, kad Aspergerio diena atskirta nuo Pasaulinės autizmo dienos, kuri pažymima balandžio 2 dieną, rodo ne ką kita, kaip faktą, kad AS ir autizmas (Kannerio sindromas) - skirtingi sutrikimai, nors ir priklauso tai pačiai grupei.

Nežinau, kaip Europoje ar JAV, bet ši diena aukštu valstybiniu lygiu pažymima Australijoje. Ir ne tik pažymima. 2008-2012 metais (t.y. ketveriems metams) Australija iš valstybės biudžeto skyrė 220 mln. dolerių (612 mln. Lt) pagalbai vaikams, turintiems autizmo sutrikimų - ankstyvajai intervencijai, raidos gerinimo terapijai, pagalbai šeimoms, įvairiems būreliams, informacijos sklaidai. Ten rengiamos ir didelės mokslinės konferencijos, bet mums į jas, deja, per toli vykti.

Vasario 18-oji kartu yra ir proga prisiminti patį mokslininką. Taigi, savo garsųjį darbą apie "autistinę psichopatiją" (jis pats taip vadino) H.Aspergeris paskelbė 1944 m. Keistas laikas, ar ne? Karas, nacių okupacija - o čia mokslininkas užsiima vaikų tyrinėjimais. Pasirodo, H.Aspergeris taip mėgino apginti vaikus, kurie, pagal nacių įstatymus, turėjo būti sunaikinti dujų kamerose, nes jie neva sirgo paveldimomis ligomis, o tokie arijų tautai nereikalingi. H.Aspergeris įnirtingai įrodinėjo, kad jie niekuo neserga, priešingai, yra tokie talentingi, kad gali praversti kariuomenei ir prisidėti prie pergalės.

Terminas "Aspergerio sindromas" atsirado 1981 metais, jį sukūrė mokslininkė Lorna Wing (beje, pradėjusi savo karjerą dėl to, kad turėjo dukterį autistę). Tačiau pats H.Aspergerio darbas buvo parašytas vokiečių kalba, todėl akademinė visuomenė jo tiesiog nepastebėjo (Leo Kanneris, priešingai, nors buvo austrų kilmės, bet gyveno ir dirbo JAV, rašė anglų kalba, gal todėl jo aprašyta autizmo atmaina šiandien vis dar geriau žinoma). Tik kai šį darbą 1991 metais į anglų kalbą išvertė prof. Uta Frith, prasidėjo ir jo nagrinėjimas.

Pasakojama, kad pat H.Aspergeris turėjo savo aprašyto sindromo bruožų, kad visą gyvenimą domėjęsis austrų poeto Franzo Grillparzerio kūryba ir taip mėgęs apie tai kalbėti, kad klasės draugams net įkyrėdavo jo klausytis. Be to, jis turėjo nedaug draugų, tačiau, subrendęs ir įsitraukęs į jaunimo judėjimą, pasikeitė. 1935 metais jis vedė ir susilaukė penkių vaikų. H.Aspergeris Vienoje studijavo mediciną ir pradėjo dirbti gydomosios pedagogikos srityje. Apie jo aistrą pasirinktai profesijai ir darbui liudija tai, kad  kelios dienos iki mirties (1980 metais) jis dar skaitė paskaitą. Iš viso paskelbė daugiau nei 300 mokslo darbų.

Maistas - tai sveikata arba liga

Jau senokai buvau pasižadėjusi parašyti apie maistą. Bet vis atidėliojau, nes nesu nei gydytoja, nei profesionali kulinarė, o be to, labai sunku ką nors įtikinti daryti kitaip negu liepia (reklamuoja) mėsos, pieno, alkoholio ir farmacijos pramonė.

Todėl paprasčiausiai rekomenduoju perskaityti šiandien pasirodžiusį straipsnį apie ajurvedą:
http://www.grynas.lt/gyvenimas/ekomedicina-mityba-pagal-ajurveda-kol-nepasitustinote-nevalia-ir-pusryciauti.d?id=54909819#a_emb_132810461529730_55.

Ne aš jį rašiau, taigi ir pretenzijų nepriimu :))) Vis dėlto aš laikausi būtent čia išvardintų taisyklių ir jau ketvirti metai nė slogos normalios nesu turėjusi. Tiek pat laiko nebevalgau ir mėsos - o mano kraujas tinkamas donorystei (vadinasi, melas, kad mėsa būtina, tik reikia žinoti, kuo ją pakeisti; pvz., galima paskaityti čia: http://www.jogosmityba.lt/receptai). Tiesa, prieš mėnesį skaudėjo galvą, tai skausmą labai greit numalšino pora šaukštelių svogūno sulčių, sumaišytų su trupučiu medaus (jokio paracetamolio ar ibuprofeno!!!). Beje, ilgai vartojant, svogūno sultys su medumi mažina kraujospūdį. Ir dar daug ką galėčiau papasakoti...

Tekstus apie ajurvedą nėra lengva skaityti, šių žinių įsisavinimas yra ilgas procesas, galintis užtrukti ne vienerius metus - skaitant tuos pačius ar naujus tekstus, dalyvaujant seminaruose ir... po truputį keičiant savo požiūrį.

Norėčiau šį tekstą tik truputį papildyti. Kažkada paprašiau ajurvedos gydytojo dr. Partapo Chauhano išdėstyti savo nuomonę apie tai, kaip autizmo sutrikimus galėtų palengvinti senoji indų medicina. Štai jo atsakymas:

"Autizmas ir kiti – dėmesio ir aktyvumo, bipolinis – sutrikimai kyla dėl netinkamos proto būklės. Pasak ajurvedos, šiuos sutrikimus sukelia silpna sattva energija. Sattva – tai proto veiklos savybė, atsakinga už proto aiškumą, o prote vyraujanti sattva lemia sveiką jo būseną. Kadangi už proto veiklą yra atsakingos smegenys, žema sattva, nurodanti, kad protas nesveikuoja, gali lemti cheminius ir biologinius pokyčius smegenyse. Žema sattva taip pat parodo, kad dominuoja kitos dvi proto būsenos – rajas ir tamas energijos.

Rajas dominavimas sukelia nerimą, nekantrumą, agresiją, hiperaktyvumą, potraukį kokiems nors negatyviems poelgiams. Tamas dominavimas sukelia sąmyšį, tingumą, manijas, depresiją ir nesugebėjimą suvokti tiesą. Rajas ir tamas savybių dominavimas ir sukelia tokias problemas kaip bendravimo, komunikacijos įgūdžių nebuvimas ir nelanksti rutina.

Ajurveda gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo vadinamųjų nepagydomų sutrikimų. Gydymu siekiama padidinti sattva ir sumažinti rajas bei tamas. Tam skiriami augalinės kilmės preparatai, reguliuojantys smegenų cheminius procesus. Specialios panca karma (valomosios) procedūros padeda atpalaiduoti protą ir atkurti normalią biologinę smegenų būseną. Be to, asmeniui rekomenduojama valgyti „satvinį“ maistą – švarų, natūralų, organinį, vegetarinį, taip pat klausytis atpalaiduojančios muzikos, naudoti kvapų terapiją, gyventi natūralų gyvenimo būdą, vengti streso. Tokiems pacientams taip pat teikiamos nuolatinės konsultacijos, kaip atsikratyti neigiamų požiūrių į pasaulį (plg. kognityvinė elgesio terapija - Ž.A.). Patirtis rodo, kad dauguma šių pacientų yra normalūs, tačiau pasaulis „nėra normalus“, ir todėl išeina, kad jie elgiasi neįprastai. Jie nepritampa prie šio pasaulio, todėl mato jame tik negatyvius dalykus. Taip pat aš pastebėjau, kad dauguma pacientų, turinčių sutrikimų, stengiasi į pasaulį reaguoti abejingai, o tada jiems priklijuojama protiškai sutrikusių etiketė. Tačiau iš tikrųjų šie žmonės dažniausiai yra geri ir subtilūs (nieko neapgaudinėja, neišnaudoja), tai pasaulis yra sutrikęs. Šios tiesos atskleidimas įkvepia juos ir tampa gydymo dalimi. Dvasingumo didinimas taip pat padeda įveikti šiuos sutrikimus."

Jeigu visa tai, ką čia perskaitėte, jums nuskambėjo kaip visiška nesąmonė, vadinasi, jūs dar nepasirengę tikriesiems savo sveikatos pokyčiams :)

Autizmo statistikos klaustukai

Prieš porą dienų portalas www.lrytas.lt patalpino interviu apie autizmą. Jį galima paskaityti čia:
http://www.lrytas.lt/-13276577251326152829-autizmas-ne-visada-atima-kartais-ir-apdovanoja-talentais.htm

Besidomintiems autizmo problemomis naujos informacijos čia gal ir nėra daug, bet atsirado proga dar kartą pakalbėti apie autizmo skaičius. Dr. Liudvika Starkienė, su kuria kalbėjosi "Lietuvos rytas", yra viena iš nedaugelio žmonių, prieinančių prie autizmo statistikos Lietuvoje.

Interviu cituojamas vienintelis Lietuvoje gyd. dr. Sigitos Lesinskienės 2000 m. atliktas tyrimas "Vilniaus miesto vaikų autizmas": "Tyrimas taip pat atskleidė, kad autizmo sutrikimas nepakankamai diagnozuojamas - beveik 80 proc. vaikystės autizmo atvejų ir net 97 proc. Aspergerio sindromo atvejų diagnozė pirmą kartą buvo nustatyta tik tyrimo metu." Tikrai taip, pati esu skaičiusi tą tyrimą.

Toliau L.Starkienė pateikia naujus skaičius: "Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos SVEIDRA duomenimis, vaikų, kurie dėl įvairiapusių raidos sutrikimų (šiems priskiriamas vaikystės autizmas, Aspergerio sindromas ir nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas) lankėsi pas gydytoją, skaičius nuo 2003 m. išaugo beveik trigubai - 2010 m. tai sudarė 10,1 / 10 tūkst. vaikų."

Toliau padaroma kaip ir išvada: "Perskaičiavus 2000 m. tyrimo rezultatus pagal 2010 m. Lietuvos vaikų populiaciją, tikėtina, kad tokių vaikų skaičius galėtų siekti apie 4,5 tūkst., tačiau patikimus duomenis turėtume tiktai atlikus naują autizmo paplitimo tyrimą."

Žodžiu, pateikta keletas skaičių, iš kurių niekas neaišku. Pirma, nenurodyta Lietuvos vaikų populiacija, reikia ieškotis pačiam skaitytojui. Antra, rašoma, kad 2010 m. pas gydytojus lankėsi 1 iš 1000 vaikų, tai čia ir yra tie 4,5 tūkst.?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad skaičius nedidelis: juk štai JAV šis santykis - 1 iš 110. Grįžkime prie 2000 m. tyrimo, kuris rodo nediagnozavimo procentus. Štai čia yra tikroji problema - ne kiek diagnozuota, o kiek nediagnozuota.


Be to, kai kalbama apie autizmą ir jo paplitimą, kažkaip labai natūraliai kalba eina vien tik apie vaikus. O kaip nediagnozuoti suaugusieji, kuriems niekas net nesivargina kurti jokios metodikos ir daryti tyrimų? Vadinasi, straipsnyje pateikti skaičiai gal kiek ir įdomūs, bet nieko neatspindi.


Tuo tarpu S.Lesinskienės pateikti skaičiai, tegul ir 12 metų senumo, atspindi pasaulinę tendenciją. Galbūt tuos skaičius šiek tiek pagerina didėjantis žinomumas apie autizmo sutrikimus ir gerėjanti diagnostika, bet vis dėlto tuos 80 ir 97 nediagnozavimo procentus sumažinti iki 0 proc. pavyks negreitai.


Taigi paskaičiuokime savarankiškai. Jeigu Lietuvoje gyvena 3 mln. žmonių, o autizmo sutrikimą turi 1 iš, na, europinio skaičiaus 167 (naiviai manykime, kad gal mes sveikesni už amerikiečius). Vienas paprastas veiksmas ir turime 17 964 įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmones, turinčius ar neturinčius oficialią diagnozę, bet turinčius autizmo sutrikimą.


Tą patį veiksmą atlikę su amerikietiška statistika, turėsime 27273 tokius žmones. Ir dar neužmirškime, kad ir europiečių, ir amerikiečių diagnostika taip pat galbūt ne šimtaprocentinė.

Mergaitės ir moterys taip pat kenčia nuo Aspergerio sindromo

Vyrų ir moterų - Aspergerio sindromo turėtojų - statistinis santykis yra 4:1, todėl dažniausiai kalbama apie berniukus, vaikinus, vyrus. O kaip mergaitės, merginos, moterys? Jų mažiau ir jas dar sunkiau atpažinti, todėl šį kartą rašau apie AS turėtojas.

Ankstyvoje vaikystėje, kai apie jokias diagnozes niekas dar nė nekalba, mergaitė, turinti AS bruožų, ima jaustis kitokia negu kitos mergaitės. Dėl to, pavyzdžiui, ji gali nenorėti žaisti kartu su jomis. Jai atrodo, kad jų žaidimai kvaili, nuobodūs ir nesuprantami. Jai labiau patinka žaisti vienai ir taip, kaip jai patinka. Prof. Tony Attwoodas dažnai kaip pavyzdį pateikia mergaičių žaidimą su lėlėmis Barbėmis. Jei mergaitėms įprasta turėti keletą lėlių ir žaisti su jomis, tarkim "Barbės vestuves", tai AS turėtoja gali turėti daugiau nei 50 lėlių ir rikiuoti jas tam tikra tvarka, maža to, prie jų niekas net negalėtų prisiliesti, kad tos tvarkos nesugriautų.

Kita vertus, AS turėtojai galbūt visai nepatinka lėlės ir ji mieliau žaidžia su "Lego" kaladėlėmis. Be to, ji dažniausiai nesiekia būti "bandos nare" ir turėti madingų, "kietų" drabužių, žaislų, daiktų, ji nesiekia būti populiari. Jai svarbiau praktiški drabužiai su daug kišenių, ji nešioja trumpų plaukų šukuoseną, kad būtų patogiau, arba labai ilgus plaukus, kuriais, esant reikalui galėtų prisidengti veidą nuo įkyrių žvilgsnių.


Jei berniukai renka faktus, tai mergaitės gali būti didelės grožinės literatūros skaitytojos, mėgėjos pasinerti į svajonių pasaulį, kurti išgalvotus draugus, personažus ir mintyse su jais bendrauti. Jei mergaitė ankstyvoje vaikystėje pradeda rašyti grožinės literatūros kūrinėlius, reikėtų į ją pasižiūrėti atidžiau. Gal taip ji bėga nuo tikrovės, gal ji nepritampa prie kitų vaikų, gal jai labiau patinka gamta, gyvūnai negu žmonės, nes šie iš jos šaiposi ar atstumia? Kitaip tariant, galbūt ji ne tik talentinga, bet ir kenčia nuo gilių vidinių problemų, kurias stengiasi nuslėpti?

Būtent mergaitėms yra būdingos prisitaikomosios strategijos - slėpti savo suglumimą socialinėse situacijose;  imitacijos būdu siekti paviršinės socialinės sėkmės; bėgti į fantazijų ar gamtos pasaulį.



Dar vienas labai būdingas AS bruožas - jeigu mergaitė turi vieną draugę ir labai glaudžiai su ja bendrauja. Tokiu atveju tai reiškia, kad draugė jai - tarsi gidė ir pagalbininkė socialinėse situacijose. Jeigu atsitinka taip, kad draugė išeina, pvz., į kitą mokyklą ar išsikelia į kitą miestą, AS turėtoja lieka viena ir patiria didelį emocinį nuostolį, nes naują patikimą draugystę užmegzti jai nėra lengva.

Beje, AS turėtoja gali būti itin pažeidžiama dėl savo socialinio naivumo, nebrandumo, noro turėti draugų ir pakliūti į mėgėjų tyčiotis ar netgi seksualinių išnaudotojų pinkles. Kita vertus, AS turėtoja gali būti berniokiška ir labiau linkusi žaisti su berniukais, nes jų žaidimuose daugiau veiksmo, tuo tarpu mergaičių žaidimuose būna daugiau "nesuprantamų" emocijų, intrigų, konkurencijos, taisyklių laužymo.

Jei berniukai, padarę socialinę klaidą, susierzina ar suerzina kitus, tai mergaitės tokiais atvejais puola atsiprašinėti. Joms atleidžiama, bet taip ir nesuvokiama, kad tai - dėsningumas. Ką tai reiškia? Kad kuo toliau, tuo labiau mergaitė jausis nepatogiai, nejaukiai, stengsis likti nuošalyje, nepastebėta, bet pati stengsis stebėti, kaip elgiasi kiti ir mėgins suprasti, kas ir kaip. Iš čia ir apibūdinimas - "mažosios filosofės", nes joms labai svarbu aptarinėti ir suprasti socialines taisykles. Beje, ne tik grožinė literatūra, įvairūs romanai, bet ir per TV rodomos muilo operos, filmai irgi padeda suprasti, kaip žmonės bendrauja, kokios jų veidų išraiškos, kokius žodžius jie taria. AS turėtojos nemoka intuityviai bendrauti, joms reikia to išmokti iš kitų.

Tylumas, mandagumas ir kitos geros savybės, matomos viešumoje, iš tikrųjų gali būti streso slopinimas, kuris namie gali išsilieti agresija prieš šeimos narius. O stresą patirti juk lengva - gal klasės draugai ją ignoruoja, gal mokytojai duoda nesuprantamas užduotis, gal vargina triukšmas.

Ir dar vienas svarbus dalykas: apie 20 proc. merginų, susergančių nervine anoreksija, pasirodo turinčios AS požymių (apie anoreksiją jau buvo rašyta anksčiau). Tai irgi priežastis pažvelgti giliau ir paieškoti tikrųjų priežasčių.

Linkiu Naujaisiais metais daugiau dėmesio ir atjautos vieni kitiems

Praėjusius metus šiame tinklaraštyje užbaigiau tekstu apie "neurotipiškumo" arba "normalumo" sindromą. Keistas dalykas: po jo atėjo tarsi koks nušvitimas, kad negalima žmonių skirstyti į "normalius" ir "nenormalius" (jeigu tik jie neserga kokia nors psichikos liga ar pagydomu sutrikimu). Taigi tolimesnis rašymas apie "kitokius" žmones tarsi tapo beprasmis.

Tačiau prasmė vis dėlto liko. Žmonės, nesuprasdami vieni kitų, nemokėdami išgirsti, nežinodami, ką ar kaip pasakyti, netgi tylėdami sukelia tarpusavio konfliktus (ypač tai aktualu šeimose, ar ne?). Todėl reikia toliau rašyti apie tai, kas trukdo Aspergerio sindromo turėtojams ir kitokių sindromų turėtojams suprasti ir toleruoti vieniems kitus.

Prieš keletą savaičių man įstrigo vienos spec.pedagogės papasakota istorija apie jos mokykloje besimokantį berniuką. Jos manymu, jis tikrai gali turėti Aspergerio sindromą, bet ji negali priversti jo tėvų kreiptis į specialistus. Tėvai šventai įsitikinę, kad vaikas labai protingas, gerai mokosi, ne chuliganas ir t.t., bet jiems neįdomu, kad iš vaiko mokykloje tyčiojamasi ir kad jis nemoka apsiginti. Ką jau kalbėti apie "gėdą", kurią patirtų, kreipęsi į psichiatrus ir psichologus.

Tai štai, mano akimis, pati blogiausia situacija - kai tėvai nekreipia dėmesio į savo vaiką, nes mano, kad jokių problemų jis neturi. Net tuo atveju, kai švietimo sistema galėtų padėti, tėvų akivaizdoje ji bejėgė. Be tėvų žinios jis net negali gauti psichologų konsultacijos.

Kaip jau gal esu kažkada rašiusi, sunkiems, didelio laipsnio autistams gyventi šiek tiek lengviau: jų problemos matyti akivaizdžiai, jiems priklauso neįgalumo statusas ir pašalpos, tėvai negali ignoruoti savo vaikų (nei mažų, nei suaugusių) problemų. Tuo tarpu Aspergerio sindromas - tai tarsi ledkalnio viršūnė, vos kyšanti iš vandens. O po vandeniu - visas didžiulis, nematomas ledkalnis, kurio dažnai nenorima matyti ar apsimetama, kad jo nėra, bet gyventi tai jis trukdo!

Tad noriu palinkėti visiems daugiau empatijos (atjautos) vieni kitiems. Jeigu autistiškas žmogus nepajėgia būti empatiškas, tai neautistiškoji dauguma turėtų būti jam empatiška. Taigi tėvai, mokytojai, bendradarbiai turėtų ne šaipytis iš "tų keistuolių", o mokytis tokio bendravimo, kuris leistų juos prakalbinti, įgyti jų pasitikėjimą, sužinoti, kuo jie gyvena ir kokias problemas sprendžia.

Gerų 2012 metų!