Prieš porą dienų portalas www.lrytas.lt patalpino interviu apie autizmą. Jį galima paskaityti čia:
http://www.lrytas.lt/-13276577251326152829-autizmas-ne-visada-atima-kartais-ir-apdovanoja-talentais.htm
Besidomintiems autizmo problemomis naujos informacijos čia gal ir nėra daug, bet atsirado proga dar kartą pakalbėti apie autizmo skaičius. Dr. Liudvika Starkienė, su kuria kalbėjosi "Lietuvos rytas", yra viena iš nedaugelio žmonių, prieinančių prie autizmo statistikos Lietuvoje.
Interviu cituojamas vienintelis Lietuvoje gyd. dr. Sigitos Lesinskienės 2000 m. atliktas tyrimas "Vilniaus miesto vaikų autizmas": "Tyrimas taip pat atskleidė, kad autizmo sutrikimas nepakankamai diagnozuojamas - beveik 80 proc. vaikystės autizmo atvejų ir net 97 proc. Aspergerio sindromo atvejų diagnozė pirmą kartą buvo nustatyta tik tyrimo metu." Tikrai taip, pati esu skaičiusi tą tyrimą.
Toliau L.Starkienė pateikia naujus skaičius: "Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos SVEIDRA duomenimis, vaikų, kurie dėl įvairiapusių raidos sutrikimų (šiems priskiriamas vaikystės autizmas, Aspergerio sindromas ir nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas) lankėsi pas gydytoją, skaičius nuo 2003 m. išaugo beveik trigubai - 2010 m. tai sudarė 10,1 / 10 tūkst. vaikų."
Toliau padaroma kaip ir išvada: "Perskaičiavus 2000 m. tyrimo rezultatus pagal 2010 m. Lietuvos vaikų populiaciją, tikėtina, kad tokių vaikų skaičius galėtų siekti apie 4,5 tūkst., tačiau patikimus duomenis turėtume tiktai atlikus naują autizmo paplitimo tyrimą."
Žodžiu, pateikta keletas skaičių, iš kurių niekas neaišku. Pirma, nenurodyta Lietuvos vaikų populiacija, reikia ieškotis pačiam skaitytojui. Antra, rašoma, kad 2010 m. pas gydytojus lankėsi 1 iš 1000 vaikų, tai čia ir yra tie 4,5 tūkst.?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad skaičius nedidelis: juk štai JAV šis santykis - 1 iš 110. Grįžkime prie 2000 m. tyrimo, kuris rodo nediagnozavimo procentus. Štai čia yra tikroji problema - ne kiek diagnozuota, o kiek nediagnozuota.
Be to, kai kalbama apie autizmą ir jo paplitimą, kažkaip labai natūraliai kalba eina vien tik apie vaikus. O kaip nediagnozuoti suaugusieji, kuriems niekas net nesivargina kurti jokios metodikos ir daryti tyrimų? Vadinasi, straipsnyje pateikti skaičiai gal kiek ir įdomūs, bet nieko neatspindi.
Tuo tarpu S.Lesinskienės pateikti skaičiai, tegul ir 12 metų senumo, atspindi pasaulinę tendenciją. Galbūt tuos skaičius šiek tiek pagerina didėjantis žinomumas apie autizmo sutrikimus ir gerėjanti diagnostika, bet vis dėlto tuos 80 ir 97 nediagnozavimo procentus sumažinti iki 0 proc. pavyks negreitai.
Taigi paskaičiuokime savarankiškai. Jeigu Lietuvoje gyvena 3 mln. žmonių, o autizmo sutrikimą turi 1 iš, na, europinio skaičiaus 167 (naiviai manykime, kad gal mes sveikesni už amerikiečius). Vienas paprastas veiksmas ir turime 17 964 įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmones, turinčius ar neturinčius oficialią diagnozę, bet turinčius autizmo sutrikimą.
Tą patį veiksmą atlikę su amerikietiška statistika, turėsime 27273 tokius žmones. Ir dar neužmirškime, kad ir europiečių, ir amerikiečių diagnostika taip pat galbūt ne šimtaprocentinė.
2012 m. sausio 29 d., sekmadienis
2012 m. sausio 23 d., pirmadienis
Mergaitės ir moterys taip pat kenčia nuo Aspergerio sindromo
Vyrų ir moterų - Aspergerio sindromo turėtojų - statistinis santykis yra 4:1, todėl dažniausiai kalbama apie berniukus, vaikinus, vyrus. O kaip mergaitės, merginos, moterys? Jų mažiau ir jas dar sunkiau atpažinti, todėl šį kartą rašau apie AS turėtojas.
Ankstyvoje vaikystėje, kai apie jokias diagnozes niekas dar nė nekalba, mergaitė, turinti AS bruožų, ima jaustis kitokia negu kitos mergaitės. Dėl to, pavyzdžiui, ji gali nenorėti žaisti kartu su jomis. Jai atrodo, kad jų žaidimai kvaili, nuobodūs ir nesuprantami. Jai labiau patinka žaisti vienai ir taip, kaip jai patinka. Prof. Tony Attwoodas dažnai kaip pavyzdį pateikia mergaičių žaidimą su lėlėmis Barbėmis. Jei mergaitėms įprasta turėti keletą lėlių ir žaisti su jomis, tarkim "Barbės vestuves", tai AS turėtoja gali turėti daugiau nei 50 lėlių ir rikiuoti jas tam tikra tvarka, maža to, prie jų niekas net negalėtų prisiliesti, kad tos tvarkos nesugriautų.
Kita vertus, AS turėtojai galbūt visai nepatinka lėlės ir ji mieliau žaidžia su "Lego" kaladėlėmis. Be to, ji dažniausiai nesiekia būti "bandos nare" ir turėti madingų, "kietų" drabužių, žaislų, daiktų, ji nesiekia būti populiari. Jai svarbiau praktiški drabužiai su daug kišenių, ji nešioja trumpų plaukų šukuoseną, kad būtų patogiau, arba labai ilgus plaukus, kuriais, esant reikalui galėtų prisidengti veidą nuo įkyrių žvilgsnių.
Jei berniukai renka faktus, tai mergaitės gali būti didelės grožinės literatūros skaitytojos, mėgėjos pasinerti į svajonių pasaulį, kurti išgalvotus draugus, personažus ir mintyse su jais bendrauti. Jei mergaitė ankstyvoje vaikystėje pradeda rašyti grožinės literatūros kūrinėlius, reikėtų į ją pasižiūrėti atidžiau. Gal taip ji bėga nuo tikrovės, gal ji nepritampa prie kitų vaikų, gal jai labiau patinka gamta, gyvūnai negu žmonės, nes šie iš jos šaiposi ar atstumia? Kitaip tariant, galbūt ji ne tik talentinga, bet ir kenčia nuo gilių vidinių problemų, kurias stengiasi nuslėpti?
Būtent mergaitėms yra būdingos prisitaikomosios strategijos - slėpti savo suglumimą socialinėse situacijose; imitacijos būdu siekti paviršinės socialinės sėkmės; bėgti į fantazijų ar gamtos pasaulį.
Dar vienas labai būdingas AS bruožas - jeigu mergaitė turi vieną draugę ir labai glaudžiai su ja bendrauja. Tokiu atveju tai reiškia, kad draugė jai - tarsi gidė ir pagalbininkė socialinėse situacijose. Jeigu atsitinka taip, kad draugė išeina, pvz., į kitą mokyklą ar išsikelia į kitą miestą, AS turėtoja lieka viena ir patiria didelį emocinį nuostolį, nes naują patikimą draugystę užmegzti jai nėra lengva.
Beje, AS turėtoja gali būti itin pažeidžiama dėl savo socialinio naivumo, nebrandumo, noro turėti draugų ir pakliūti į mėgėjų tyčiotis ar netgi seksualinių išnaudotojų pinkles. Kita vertus, AS turėtoja gali būti berniokiška ir labiau linkusi žaisti su berniukais, nes jų žaidimuose daugiau veiksmo, tuo tarpu mergaičių žaidimuose būna daugiau "nesuprantamų" emocijų, intrigų, konkurencijos, taisyklių laužymo.
Jei berniukai, padarę socialinę klaidą, susierzina ar suerzina kitus, tai mergaitės tokiais atvejais puola atsiprašinėti. Joms atleidžiama, bet taip ir nesuvokiama, kad tai - dėsningumas. Ką tai reiškia? Kad kuo toliau, tuo labiau mergaitė jausis nepatogiai, nejaukiai, stengsis likti nuošalyje, nepastebėta, bet pati stengsis stebėti, kaip elgiasi kiti ir mėgins suprasti, kas ir kaip. Iš čia ir apibūdinimas - "mažosios filosofės", nes joms labai svarbu aptarinėti ir suprasti socialines taisykles. Beje, ne tik grožinė literatūra, įvairūs romanai, bet ir per TV rodomos muilo operos, filmai irgi padeda suprasti, kaip žmonės bendrauja, kokios jų veidų išraiškos, kokius žodžius jie taria. AS turėtojos nemoka intuityviai bendrauti, joms reikia to išmokti iš kitų.
Tylumas, mandagumas ir kitos geros savybės, matomos viešumoje, iš tikrųjų gali būti streso slopinimas, kuris namie gali išsilieti agresija prieš šeimos narius. O stresą patirti juk lengva - gal klasės draugai ją ignoruoja, gal mokytojai duoda nesuprantamas užduotis, gal vargina triukšmas.
Ir dar vienas svarbus dalykas: apie 20 proc. merginų, susergančių nervine anoreksija, pasirodo turinčios AS požymių (apie anoreksiją jau buvo rašyta anksčiau). Tai irgi priežastis pažvelgti giliau ir paieškoti tikrųjų priežasčių.
Ankstyvoje vaikystėje, kai apie jokias diagnozes niekas dar nė nekalba, mergaitė, turinti AS bruožų, ima jaustis kitokia negu kitos mergaitės. Dėl to, pavyzdžiui, ji gali nenorėti žaisti kartu su jomis. Jai atrodo, kad jų žaidimai kvaili, nuobodūs ir nesuprantami. Jai labiau patinka žaisti vienai ir taip, kaip jai patinka. Prof. Tony Attwoodas dažnai kaip pavyzdį pateikia mergaičių žaidimą su lėlėmis Barbėmis. Jei mergaitėms įprasta turėti keletą lėlių ir žaisti su jomis, tarkim "Barbės vestuves", tai AS turėtoja gali turėti daugiau nei 50 lėlių ir rikiuoti jas tam tikra tvarka, maža to, prie jų niekas net negalėtų prisiliesti, kad tos tvarkos nesugriautų.
Kita vertus, AS turėtojai galbūt visai nepatinka lėlės ir ji mieliau žaidžia su "Lego" kaladėlėmis. Be to, ji dažniausiai nesiekia būti "bandos nare" ir turėti madingų, "kietų" drabužių, žaislų, daiktų, ji nesiekia būti populiari. Jai svarbiau praktiški drabužiai su daug kišenių, ji nešioja trumpų plaukų šukuoseną, kad būtų patogiau, arba labai ilgus plaukus, kuriais, esant reikalui galėtų prisidengti veidą nuo įkyrių žvilgsnių.
Jei berniukai renka faktus, tai mergaitės gali būti didelės grožinės literatūros skaitytojos, mėgėjos pasinerti į svajonių pasaulį, kurti išgalvotus draugus, personažus ir mintyse su jais bendrauti. Jei mergaitė ankstyvoje vaikystėje pradeda rašyti grožinės literatūros kūrinėlius, reikėtų į ją pasižiūrėti atidžiau. Gal taip ji bėga nuo tikrovės, gal ji nepritampa prie kitų vaikų, gal jai labiau patinka gamta, gyvūnai negu žmonės, nes šie iš jos šaiposi ar atstumia? Kitaip tariant, galbūt ji ne tik talentinga, bet ir kenčia nuo gilių vidinių problemų, kurias stengiasi nuslėpti?
Būtent mergaitėms yra būdingos prisitaikomosios strategijos - slėpti savo suglumimą socialinėse situacijose; imitacijos būdu siekti paviršinės socialinės sėkmės; bėgti į fantazijų ar gamtos pasaulį.
Dar vienas labai būdingas AS bruožas - jeigu mergaitė turi vieną draugę ir labai glaudžiai su ja bendrauja. Tokiu atveju tai reiškia, kad draugė jai - tarsi gidė ir pagalbininkė socialinėse situacijose. Jeigu atsitinka taip, kad draugė išeina, pvz., į kitą mokyklą ar išsikelia į kitą miestą, AS turėtoja lieka viena ir patiria didelį emocinį nuostolį, nes naują patikimą draugystę užmegzti jai nėra lengva.
Beje, AS turėtoja gali būti itin pažeidžiama dėl savo socialinio naivumo, nebrandumo, noro turėti draugų ir pakliūti į mėgėjų tyčiotis ar netgi seksualinių išnaudotojų pinkles. Kita vertus, AS turėtoja gali būti berniokiška ir labiau linkusi žaisti su berniukais, nes jų žaidimuose daugiau veiksmo, tuo tarpu mergaičių žaidimuose būna daugiau "nesuprantamų" emocijų, intrigų, konkurencijos, taisyklių laužymo.
Jei berniukai, padarę socialinę klaidą, susierzina ar suerzina kitus, tai mergaitės tokiais atvejais puola atsiprašinėti. Joms atleidžiama, bet taip ir nesuvokiama, kad tai - dėsningumas. Ką tai reiškia? Kad kuo toliau, tuo labiau mergaitė jausis nepatogiai, nejaukiai, stengsis likti nuošalyje, nepastebėta, bet pati stengsis stebėti, kaip elgiasi kiti ir mėgins suprasti, kas ir kaip. Iš čia ir apibūdinimas - "mažosios filosofės", nes joms labai svarbu aptarinėti ir suprasti socialines taisykles. Beje, ne tik grožinė literatūra, įvairūs romanai, bet ir per TV rodomos muilo operos, filmai irgi padeda suprasti, kaip žmonės bendrauja, kokios jų veidų išraiškos, kokius žodžius jie taria. AS turėtojos nemoka intuityviai bendrauti, joms reikia to išmokti iš kitų.
Tylumas, mandagumas ir kitos geros savybės, matomos viešumoje, iš tikrųjų gali būti streso slopinimas, kuris namie gali išsilieti agresija prieš šeimos narius. O stresą patirti juk lengva - gal klasės draugai ją ignoruoja, gal mokytojai duoda nesuprantamas užduotis, gal vargina triukšmas.
Ir dar vienas svarbus dalykas: apie 20 proc. merginų, susergančių nervine anoreksija, pasirodo turinčios AS požymių (apie anoreksiją jau buvo rašyta anksčiau). Tai irgi priežastis pažvelgti giliau ir paieškoti tikrųjų priežasčių.
2012 m. sausio 2 d., pirmadienis
Linkiu Naujaisiais metais daugiau dėmesio ir atjautos vieni kitiems
Praėjusius metus šiame tinklaraštyje užbaigiau tekstu apie "neurotipiškumo" arba "normalumo" sindromą. Keistas dalykas: po jo atėjo tarsi koks nušvitimas, kad negalima žmonių skirstyti į "normalius" ir "nenormalius" (jeigu tik jie neserga kokia nors psichikos liga ar pagydomu sutrikimu). Taigi tolimesnis rašymas apie "kitokius" žmones tarsi tapo beprasmis.
Tačiau prasmė vis dėlto liko. Žmonės, nesuprasdami vieni kitų, nemokėdami išgirsti, nežinodami, ką ar kaip pasakyti, netgi tylėdami sukelia tarpusavio konfliktus (ypač tai aktualu šeimose, ar ne?). Todėl reikia toliau rašyti apie tai, kas trukdo Aspergerio sindromo turėtojams ir kitokių sindromų turėtojams suprasti ir toleruoti vieniems kitus.
Prieš keletą savaičių man įstrigo vienos spec.pedagogės papasakota istorija apie jos mokykloje besimokantį berniuką. Jos manymu, jis tikrai gali turėti Aspergerio sindromą, bet ji negali priversti jo tėvų kreiptis į specialistus. Tėvai šventai įsitikinę, kad vaikas labai protingas, gerai mokosi, ne chuliganas ir t.t., bet jiems neįdomu, kad iš vaiko mokykloje tyčiojamasi ir kad jis nemoka apsiginti. Ką jau kalbėti apie "gėdą", kurią patirtų, kreipęsi į psichiatrus ir psichologus.
Tai štai, mano akimis, pati blogiausia situacija - kai tėvai nekreipia dėmesio į savo vaiką, nes mano, kad jokių problemų jis neturi. Net tuo atveju, kai švietimo sistema galėtų padėti, tėvų akivaizdoje ji bejėgė. Be tėvų žinios jis net negali gauti psichologų konsultacijos.
Kaip jau gal esu kažkada rašiusi, sunkiems, didelio laipsnio autistams gyventi šiek tiek lengviau: jų problemos matyti akivaizdžiai, jiems priklauso neįgalumo statusas ir pašalpos, tėvai negali ignoruoti savo vaikų (nei mažų, nei suaugusių) problemų. Tuo tarpu Aspergerio sindromas - tai tarsi ledkalnio viršūnė, vos kyšanti iš vandens. O po vandeniu - visas didžiulis, nematomas ledkalnis, kurio dažnai nenorima matyti ar apsimetama, kad jo nėra, bet gyventi tai jis trukdo!
Tad noriu palinkėti visiems daugiau empatijos (atjautos) vieni kitiems. Jeigu autistiškas žmogus nepajėgia būti empatiškas, tai neautistiškoji dauguma turėtų būti jam empatiška. Taigi tėvai, mokytojai, bendradarbiai turėtų ne šaipytis iš "tų keistuolių", o mokytis tokio bendravimo, kuris leistų juos prakalbinti, įgyti jų pasitikėjimą, sužinoti, kuo jie gyvena ir kokias problemas sprendžia.
Gerų 2012 metų!
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)