Vakar pasižiūrėjau amerikiečių filmą "Temple Grandin", sukurtą tik praėjusiais metais, su aktorėmis Claire Danes ir Julia Ormond. Temple Grandin (g. 1947 m.) - žinoma Amerikos mokslininkė, rašytoja, Kolorado valstijos universiteto profesorė. Jos mėgstamiausia darbo sritis - projektuoti fermoms tokią įrangą, kuri leistų kuo humaniškiau elgtis su skerdimui ruošiamais gyvuliais.
Temple Grandin ketverių metų dar nekalbėjo, jau buvo diagnozuotas autizmas, o jos motinai pasiūlyta palikti dukterį globos namuose. Žinoma, taip neatsitiko, o mergaitės ateitį netikėtai nulėmė vasaros atostogos pas tetą rančoje. Daugiau apie Temple Grandin galima pasiskaityti Wikipedijoje, ten, be kita ko, rašoma, kad 2010 metais žurnalas "Time" įtraukė ją į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką.
Skirtingai negu "Juodas balionas" ar "Benas X", filmas apie Temple Grandin - šviesus, viltingas, su švelniu humoru. Autizmą turintis žmogus pasaulį sugeba pamatyti tokiu kampu, kad jokiam neurotipikui neužtektų fantazijos. Paminėtinas filmo momentas, kai mergaitė pamato karvėms nuraminti skirtą prietaisą ir ji susikonstruoja panašų daiktą - "suspaudimo mašiną" - sau, ir tuo baisiausiai gąsdina savo koledžo mokytojus bei bendramokslius. Mat žmogaus prisilietimo ji tiesiog nekenčia, o nusiraminti susinervinus juk kažkaip reikia.
Temple Grandin yra parašiusi keletą knygų. Viena iš jų iškalbingu pavadinimu - "Thinking in Pictures" (maždaug "Mąstyti paveikslėliais"). Tai būdingas autistams pasaulio matymo būdas, todėl ji ir pasirinko projektuotojos profesiją, mat savo įrenginius dar nepastatytus ji iki smulkmenų regi jau mintyse.
Šis filmas tikrai vertas Lietuvos televizijų ekranų, tik, matyt, reikės porą-trejetą metų palaukti.
2011 m. balandžio 6 d., trečiadienis
2011 m. balandžio 5 d., antradienis
Ypatingasis interesas - kas tai? II dalis - tamsioji
Jau išsiaiškinome, kad Aspergerio sindromo turėtojo ypatingasis interesas - intensyvus domėjimasis kokia nors mokslo, sporto ar kita sritimi, siekiant 1) patenkinti savo intelektualinius troškimus ir 2) pasinerti į mėgstamą veiklą norint pasislėpti nuo chaotiškos ir nesuprantamos tikrovės.
Ypatingasis interesas AS turėtojo gyvenime gali keistis ne vieną kartą. Normalu, kai jis keičiasi augant arba manant, kad ši tema išseko ir nebetenkina intelektualiai. Bet labai svarbu pastebėti, kai atsiranda neigiamų arba netinkamų domėjimosi sričių.
Jeigu AS turėtojas (ypač vaikas arba paauglys) ima domėtis mirtimi, savižudybėmis, kovos menais, ginklais - būtina nuodugniai išsiaiškinti to priežastis. Pagrindinė tikėtina priežastis - patyčios mokykloje (na, galbūt ir nesėkmės darbe ar asmeniniame gyvenime). Žinant, kad AS turėtojų dažnai būna sutrikęs emocijų valdymas ir juos gali ištikti ūmūs pykčio priepuoliai, yra pavojaus, jog tapęs patyčių auka AS turėtojas gali tapti ir kokio nors smurtinio incidento kaltininku.
Čia atsakingi asmenys (pvz. mokyklos vadovybė) turėtų būti labai atidūs. Patyčios kartais vyksta slapta ir nekaltais veidais, kadangi tai ne vien fizinis, bet ir psichologinis smurtas, taip pat ir tyčinė AS turėtojo izoliacija, ignoravimas. O smurtinis incidentas gali būti tiesiog atsakas, nes AS turėtojas dažnai neturi didelio apsigynimo priemonių arsenalo - ypač derybinio. Už smurtinį atsaką, žinoma, irgi turi būti baudžiama, bet būtinai reikia išaiškinti ir nubausti tikruosius kaltininkus (provokatorius). Jeigu to nebus padaryta, AS turėtojo psichika gali patirti tokią žalą, kad jai likviduoti prireiks dešimtmečių ir ne vieno psichoterapijos seanso, kol jis suvoks, kodėl kai kurie žmonės šitaip piktybiškai elgiasi ir kuo jis pats dėl to buvo kaltas.
Dar viena ypatingojo intereso tema, verta atskiro paminėjimo - susidomėjimas pornografija. Įsivaizduoju, kaip už tai smerkiama morališkai, o gal ir įstatymo straipsnis pritaikomas, bet reikia paaiškinti, kad AS atveju suveikia štai toks psichologinis mechanizmas: AS turėtojui santykiai su kita lytimi ir seksualumo klausimai dėl intuicijos bei empatijos stokos gali būti ypatingai nesuvokiami. Jeigu nėra kam viso to subtiliai paaiškinti, AS turėtojas ima žiūrėti pornografinius filmus ir ten rodomus scenarijus mėgina perkelti į tikrovę. Tie scenarijai, kaip žinia, būna ganėtinai trumpi ir subtilumu nepasižymi. Rezultatas?
Kaltinimai seksualiniu persekiojimu, priekabiavimu. AS turėtojas neskiria signalų: jeigu priėjo mergina, pasisveikino ir nusišypsojo - ką tai reiškia, gal ji jau įsimylėjusi? Pamėginęs atsakyti "tuo pačiu", gauna nešvelnų atkirtį... O jei net AS turėtojas nuėjo į pasimatymą, tai per greitai pritaikytas pornofilmo scenarijus gali labai greitai užbaigti gražią pažintį (kitas kraštutinumas - AS turėtojas pasimatymo metu atrodo atitolęs, abejingo veido - tai irgi trukdo nuoširdžiai bendrauti ir sukelia abejonių jo ketinimais).
Šiuos negerus interesus galima įveikti tik aiškinantis ir šalinant tikrąsias jų atsiradimo priežastis. Smerkimas, barimas, baudimas, moralizavimas neveiks, tik sukels depresiją ir dar paaštrins jausmą, jog "aš esu kitoks, nesuprantu kitų žmonių, manęs irgi niekas nesupranta, turbūt aš psichikos ligonis". Neurotipiški žmonės irgi turi įgyti daugiau empatijos AS turėtojų atžvilgiu.
Ypatingasis interesas AS turėtojo gyvenime gali keistis ne vieną kartą. Normalu, kai jis keičiasi augant arba manant, kad ši tema išseko ir nebetenkina intelektualiai. Bet labai svarbu pastebėti, kai atsiranda neigiamų arba netinkamų domėjimosi sričių.
Jeigu AS turėtojas (ypač vaikas arba paauglys) ima domėtis mirtimi, savižudybėmis, kovos menais, ginklais - būtina nuodugniai išsiaiškinti to priežastis. Pagrindinė tikėtina priežastis - patyčios mokykloje (na, galbūt ir nesėkmės darbe ar asmeniniame gyvenime). Žinant, kad AS turėtojų dažnai būna sutrikęs emocijų valdymas ir juos gali ištikti ūmūs pykčio priepuoliai, yra pavojaus, jog tapęs patyčių auka AS turėtojas gali tapti ir kokio nors smurtinio incidento kaltininku.
Čia atsakingi asmenys (pvz. mokyklos vadovybė) turėtų būti labai atidūs. Patyčios kartais vyksta slapta ir nekaltais veidais, kadangi tai ne vien fizinis, bet ir psichologinis smurtas, taip pat ir tyčinė AS turėtojo izoliacija, ignoravimas. O smurtinis incidentas gali būti tiesiog atsakas, nes AS turėtojas dažnai neturi didelio apsigynimo priemonių arsenalo - ypač derybinio. Už smurtinį atsaką, žinoma, irgi turi būti baudžiama, bet būtinai reikia išaiškinti ir nubausti tikruosius kaltininkus (provokatorius). Jeigu to nebus padaryta, AS turėtojo psichika gali patirti tokią žalą, kad jai likviduoti prireiks dešimtmečių ir ne vieno psichoterapijos seanso, kol jis suvoks, kodėl kai kurie žmonės šitaip piktybiškai elgiasi ir kuo jis pats dėl to buvo kaltas.
Dar viena ypatingojo intereso tema, verta atskiro paminėjimo - susidomėjimas pornografija. Įsivaizduoju, kaip už tai smerkiama morališkai, o gal ir įstatymo straipsnis pritaikomas, bet reikia paaiškinti, kad AS atveju suveikia štai toks psichologinis mechanizmas: AS turėtojui santykiai su kita lytimi ir seksualumo klausimai dėl intuicijos bei empatijos stokos gali būti ypatingai nesuvokiami. Jeigu nėra kam viso to subtiliai paaiškinti, AS turėtojas ima žiūrėti pornografinius filmus ir ten rodomus scenarijus mėgina perkelti į tikrovę. Tie scenarijai, kaip žinia, būna ganėtinai trumpi ir subtilumu nepasižymi. Rezultatas?
Kaltinimai seksualiniu persekiojimu, priekabiavimu. AS turėtojas neskiria signalų: jeigu priėjo mergina, pasisveikino ir nusišypsojo - ką tai reiškia, gal ji jau įsimylėjusi? Pamėginęs atsakyti "tuo pačiu", gauna nešvelnų atkirtį... O jei net AS turėtojas nuėjo į pasimatymą, tai per greitai pritaikytas pornofilmo scenarijus gali labai greitai užbaigti gražią pažintį (kitas kraštutinumas - AS turėtojas pasimatymo metu atrodo atitolęs, abejingo veido - tai irgi trukdo nuoširdžiai bendrauti ir sukelia abejonių jo ketinimais).
Šiuos negerus interesus galima įveikti tik aiškinantis ir šalinant tikrąsias jų atsiradimo priežastis. Smerkimas, barimas, baudimas, moralizavimas neveiks, tik sukels depresiją ir dar paaštrins jausmą, jog "aš esu kitoks, nesuprantu kitų žmonių, manęs irgi niekas nesupranta, turbūt aš psichikos ligonis". Neurotipiški žmonės irgi turi įgyti daugiau empatijos AS turėtojų atžvilgiu.
2011 m. balandžio 3 d., sekmadienis
Apie ką pasakoja filmas "Juodas balionas"?
Po balandžio 2-osios, įtariu, bent trumpam padaugės internete ieškančių autizmo temos. Kadangi tą dieną LRT rodė filmą "Juodas balionas" apie autistą paauglį ir jo šeimą, noriu pasakyti savo nuomonę apie jį.
Tie, kurie niekada anksčiau nesusidūrė su autizmu, po filmo turbūt pasibaisėjo ir nusprendė, kad tai - geroko protinio atsilikimo forma ir kančia virtęs gyvenimas. Iš vienos filmo frazės, jog "Charlie vaikystėje mokėjo ištarti kelis sakinius, o vėliau juos užmiršo", galiu daryti "diagnozę", kad filme vaizduojamas žemai funkcionuojančio dezintegracinio sutrikimo atvejis, gal net ir su protiniu atsilikimu (filme nieko nekalbama apie tai, kaip Charlie mokėsi). Į Aspergerio sindromą tai iš viso nepanašu.
Visą laiką kvailokai išsišiepęs, leidžiantis keistus garsus, kartojantis tuos pačius veiksmus, parduotuvėje krentantis ant grindų, fiziškai stiprus, bet darantis į kelnes 15-16-metis... Pasitaiko atvejų, kai fiziškai stiprų vaikiną reikia laikyti izoliuotą, nes jis turi polinkį žaloti save ar kitus. Bet filme rodomas paauglys visą laiką supamas žmonių, sugeba dalyvauti mokykliniame spektaklyje ir netgi lįsti prie brolio draugės - šie momentai manęs neįtikino, kad ten pavaizduotas autizmas. Filmo pabaigoje užrašas, jog "visi veikėjai išgalvoti", tik sustiprina tą įspūdį.
Žodžiu, tik noriu pabrėžti, kad filme parodomas autizmo veidas - tik vienas iš daugelio. Ir, sakyčiau, netgi šiek tiek žalinga rodyti filmus, leisti grožines knygas, kai tuo pat metu nėra nė vienos mokslinės, šviečiamosios knygos apie autizmą.
Tokioje situacijoje rekomenduočiau perskaityti Marko Haddono knygą "Tas keistas nutikimas šuniui naktį" ar pasižiūrėti belgų dramą "Benas X". Ten yra pavaizduoti ir kitokie autizmo veidai.
Tie, kurie niekada anksčiau nesusidūrė su autizmu, po filmo turbūt pasibaisėjo ir nusprendė, kad tai - geroko protinio atsilikimo forma ir kančia virtęs gyvenimas. Iš vienos filmo frazės, jog "Charlie vaikystėje mokėjo ištarti kelis sakinius, o vėliau juos užmiršo", galiu daryti "diagnozę", kad filme vaizduojamas žemai funkcionuojančio dezintegracinio sutrikimo atvejis, gal net ir su protiniu atsilikimu (filme nieko nekalbama apie tai, kaip Charlie mokėsi). Į Aspergerio sindromą tai iš viso nepanašu.
Visą laiką kvailokai išsišiepęs, leidžiantis keistus garsus, kartojantis tuos pačius veiksmus, parduotuvėje krentantis ant grindų, fiziškai stiprus, bet darantis į kelnes 15-16-metis... Pasitaiko atvejų, kai fiziškai stiprų vaikiną reikia laikyti izoliuotą, nes jis turi polinkį žaloti save ar kitus. Bet filme rodomas paauglys visą laiką supamas žmonių, sugeba dalyvauti mokykliniame spektaklyje ir netgi lįsti prie brolio draugės - šie momentai manęs neįtikino, kad ten pavaizduotas autizmas. Filmo pabaigoje užrašas, jog "visi veikėjai išgalvoti", tik sustiprina tą įspūdį.
Žodžiu, tik noriu pabrėžti, kad filme parodomas autizmo veidas - tik vienas iš daugelio. Ir, sakyčiau, netgi šiek tiek žalinga rodyti filmus, leisti grožines knygas, kai tuo pat metu nėra nė vienos mokslinės, šviečiamosios knygos apie autizmą.
Tokioje situacijoje rekomenduočiau perskaityti Marko Haddono knygą "Tas keistas nutikimas šuniui naktį" ar pasižiūrėti belgų dramą "Benas X". Ten yra pavaizduoti ir kitokie autizmo veidai.
2011 m. balandžio 1 d., penktadienis
Kas yra autizmo spektras?
Prieš keletą metų viename užsienio žurnale radau autizmo sutrikimų spektrą, surikiuotą į tokią lentelę:
„Aukštai funkcionuojanti“ pusė „Žemai funkcionuojanti“ pusė
Aspergerio sindromas | Įvairiapusiai raidos sutrikimai (angl.PDD-NOS) | Vaikystės autizmas (L.Kannerio) | Vaikystės dezintegraciniai sutrikimai | Rett‘o sindromas |
Man ji iš pradžių labai patiko, nes aiškiai parodė, kas, kur ir prie ko. Bet kai ką šiek tiek ir supainioja.
Tarkim, pirmieji trys langeliai iš kairės - viskas aišku. AS - aukščiausiai funkcionuojantis, PDD-NOS (įvairūs netipiški sutrikimai), ankstyvasis vaikystės autizmas - sunkesnės, problemiškesnės formos. Tuo tarpu dezintegraciniai raidos sutrikimai ir Rett'o sindromas kelia abejonių - ar tikrai tai autizmas, ar tik į autizmą panašios negalios.
Pavyzdžiui, dezintegracinis raidos sutrikimas, dar vadinamas Hellerio sindromu, yra labai retas (2 atvejai iš 100 000 žmonių). Jam būdinga vaiko socialinės ir emocinės raidos regresija, pastebima maždaug ketvirtaisiais vaiko gyvenimo metais, nors iki tol raida buvo normali. Priežastys, kaip ir autizmo, genetinės, bet ar tai autizmas? Nesu tikra, kad ir mokslininkai čia turi tvirtą atsakymą.
O Rett'o sindromas diagnozuojamas beveik vien tik mergaitėms. Tai irgi dezintegracinis sutrikimas, kuomet raidos regresija yra ypač stipri: vaikas nebegali vaikščioti, naudotis rankomis, atsiranda epilepsija, silpnaprotystė, skoliozė, sutrinka valgymas, miegas... Autizmas tai ar tik išorinis panašumas?
Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos problemų klasifikacija (TLK-10), naudojama ir Lietuvoje, nurodo, kad esama sindromų, kurie nepriklauso autizmo spektrui, bet turi autizmo požymių. Tai yra Angelmano sindromas, Prader-Willio sindromas, trapiosios X chromosomos sindromas, Landau-Klefnerio sindromas, Williamso sindromas, fenilketonurija (jei negydoma, be kita ko, gali sukelti autizmo požymių).
Tai va, sakyčiau, gana sudėtingas reikalas su tuo autizmo spektru.
Valstybė neskyrė paramos knygai apie AS
LR kultūros ministerija turi tokį Kultūros rėmimo fondą, iš kurio skiria pinigų įvairiems nekomerciniams kultūros ir kitokiems projektams. Mūsų kartu su "Minties" leidykla teikta paraiška paremti knygos apie Aspergerio sindromą leidimą lietuviškai buvo atmesta.
Ką gi, ką gi. Viena vertus, kai valstybė remia įvairius kultūros projektus, renginius, klojimo teatrus ir t.t., yra labai gerai, nes tai viena iš prevencinių priemonių, palaikančių visuomenės prasmingą užimtumą, ypač provincijoje. Neskiriant pinigų kultūrai, reiktų skirti daugiau pinigų kalėjimams (aš čia vaizdžiai ir paprastai). Nors man, tiesą sakant, vis tiek juokinga, kai tauta susirenka į valstybines šventes, nuoširdžiai skanduoja "Lietuva, Lietuva", o išsiskirsčiusi po namus, savo kiemuose tingi sniegą nusikasti.
Kita vertus, kai knygyne pamačiau šio fondo paremtą knygą su Vilniaus šaligatvio plytelių nuotraukomis, mane išvertė iš klumpių. Kas toliau? Gal neprižiūrimų Vilniaus medžių ir krūmynų nuotraukos? O gal šimtametis Lukiškių kalėjimo architektūros grožis?
Man kyla klausimas, kokie yra mūsų valstybės (t.y. valdininkų, turinčių įtakos pinigų skirstymui) prioritetai jos piliečių atžvilgiu. Žinoma, reikia ugdyti pilietiškumą, patriotiškumą, moralines vertybes. O psichikos sveikata, tarpusavio bendravimo kultūra, santykiai šeimoje, raidos sutrikimai (pvz. elgesio ir kiti, kurių tradiciniai psichoterapijos metodai nepajėgūs įveikti) ir tolerancija kitokiems žmonėms (žr.komentarus bet kur internete), savižudybių ir alkoholizmo priežasčių išsiaiškinimas mažiau svarbu? Ne kultūros ministerijos reikalas? O gal Sveikatos apsaugos ministerija turi dar kokį nors rėmimo fondą?
Susiaurindama savo tiradą iki autizmo sutrikimų, noriu priminti, kad lietuvių kalba nėra išleista NĖ VIENOS išsamios knygos nei apie klasikinį Kannerio autizmą, nei apie Aspergerio sindromą, nei apie atipiško autizmo formas. Yra viena kita plona ir seniai išleista knygelė, bet juk mokslas pasaulyje (skirtingai nei Lietuvoje) kiekvienais metais vystosi, atliekama daugybė tyrimų, kurių mes sau niekada negalėsime leisti. Kuriamos intervencinės metodikos, kurių mūsų pedagogai nepasiekia ir nežino.
Galbūt valdininkai man mandagiai atrėžtų, jog valstybės pinigais remiami vietiniai autoriai? O ką daryti, jeigu mūsų gydytojai knygų nerašo? Turiu galvoje ne noveles ir ne refleksijas apie gyvenimą.
Lietuvoje pažanga galima laikyti net tai, kad Lietuvos televizija nustojo sakyti "sergama autizmu". Tai kiek metų prireiks, kol lietuvių tautai taps prieinama išsami ir nauja informacinė ir metodinė literatūra? Kodėl toks lėtas mūsų 'lindimas iš urvų"???
Ką gi, ką gi. Viena vertus, kai valstybė remia įvairius kultūros projektus, renginius, klojimo teatrus ir t.t., yra labai gerai, nes tai viena iš prevencinių priemonių, palaikančių visuomenės prasmingą užimtumą, ypač provincijoje. Neskiriant pinigų kultūrai, reiktų skirti daugiau pinigų kalėjimams (aš čia vaizdžiai ir paprastai). Nors man, tiesą sakant, vis tiek juokinga, kai tauta susirenka į valstybines šventes, nuoširdžiai skanduoja "Lietuva, Lietuva", o išsiskirsčiusi po namus, savo kiemuose tingi sniegą nusikasti.
Kita vertus, kai knygyne pamačiau šio fondo paremtą knygą su Vilniaus šaligatvio plytelių nuotraukomis, mane išvertė iš klumpių. Kas toliau? Gal neprižiūrimų Vilniaus medžių ir krūmynų nuotraukos? O gal šimtametis Lukiškių kalėjimo architektūros grožis?
Man kyla klausimas, kokie yra mūsų valstybės (t.y. valdininkų, turinčių įtakos pinigų skirstymui) prioritetai jos piliečių atžvilgiu. Žinoma, reikia ugdyti pilietiškumą, patriotiškumą, moralines vertybes. O psichikos sveikata, tarpusavio bendravimo kultūra, santykiai šeimoje, raidos sutrikimai (pvz. elgesio ir kiti, kurių tradiciniai psichoterapijos metodai nepajėgūs įveikti) ir tolerancija kitokiems žmonėms (žr.komentarus bet kur internete), savižudybių ir alkoholizmo priežasčių išsiaiškinimas mažiau svarbu? Ne kultūros ministerijos reikalas? O gal Sveikatos apsaugos ministerija turi dar kokį nors rėmimo fondą?
Susiaurindama savo tiradą iki autizmo sutrikimų, noriu priminti, kad lietuvių kalba nėra išleista NĖ VIENOS išsamios knygos nei apie klasikinį Kannerio autizmą, nei apie Aspergerio sindromą, nei apie atipiško autizmo formas. Yra viena kita plona ir seniai išleista knygelė, bet juk mokslas pasaulyje (skirtingai nei Lietuvoje) kiekvienais metais vystosi, atliekama daugybė tyrimų, kurių mes sau niekada negalėsime leisti. Kuriamos intervencinės metodikos, kurių mūsų pedagogai nepasiekia ir nežino.
Galbūt valdininkai man mandagiai atrėžtų, jog valstybės pinigais remiami vietiniai autoriai? O ką daryti, jeigu mūsų gydytojai knygų nerašo? Turiu galvoje ne noveles ir ne refleksijas apie gyvenimą.
Lietuvoje pažanga galima laikyti net tai, kad Lietuvos televizija nustojo sakyti "sergama autizmu". Tai kiek metų prireiks, kol lietuvių tautai taps prieinama išsami ir nauja informacinė ir metodinė literatūra? Kodėl toks lėtas mūsų 'lindimas iš urvų"???
2011 m. kovo 30 d., trečiadienis
Lietuvos televizijoje - filmas autizmo tema "Juodas balionas"
Lietuvos televizija paskelbė, kad balandžio 2 dieną, 23.05 val. parodys filmą autizmo tema "Juodas balionas" (The Black Balloon, 2008 m.). Tai australų drama, apdovanota Berlyno festivalyje. „Normalu“ – reliatyvi sąvoka“, teigia filmo kūrėjai, atskleidę jaudinančią autizmą turinčio vaikino, jo jaunesniojo brolio ir gražuolės draugės istoriją.
LRT pranešime spaudai sakoma, kad balandžio 2-osios išvakarėse, penktadienį, apie autizmą kalbės Lietuvos televizijos laida „Labas rytas“, laidoje dalyvaus Pasaulinės sveikatos organizacijos Lietuvoje vadovas Robertas Petkevičius ir medicinos mokslų daktarė Liudvika Starkienė. Pasiklausysim, ką gi aukštas PSO pareigūnas pasakys svarbaus ir daug žadančio.
Nors visos Lietuvos televizijos turi negerą įprotį gerus filmus rodyti vidurnaktį, šį sykį teks "atkentėti" ir pasižiūrėti. Gerai, kad balandžio 2-oji - šeštadienis. Džiugu jau vien tai, kad visuomeninis transliuotojas pasistengė, tegu ir asmeninių pažinčių dėka, prisiminti tai, kas daliai visuomenės yra nelengva, o kartais ir skaudi kasdienybė.
Ypatingasis interesas - kas tai? I dalis - šviesioji
Vienas labai būdingas Aspergerio sindromo turėtojo bruožas - jis itin domisi kokia nors sritimi, nesvarbu, sporto, kino, gamtos mokslų, istorijos, žvejybos, arba ką nors kolekcionuoja. Sakytume, hobis, laisvalaikio užsiėmimas, na ir kas, daug kas tokį turi.
Esminis skirtumas tarp ypatingojo intereso (angl. special interest) ir hobio yra tas, kad pirmuoju atveju šio užsiėmimo intensyvumas, gilumas ir trukmė yra gerokai didesni lyginant su neurotipiškų žmonių hobiu (mėgstamu laisvalaikio leidimo būdu). Čia netgi vartojamas terminas "anomalija": ypatingasis interesas gali tapti viena iš daugelio nuorodų į galimą AS diagnozę.
Pavyzdys: jeigu vaikas labai domisi arkliais, mėgsta jodinėti, rūpintis, piešia arklius, tai galbūt tik paprastas hobis. Anomalija atsiranda tuo atveju, kai vaikas pasiima čiužinį ir eina miegoti į arklidę pas savo mylimą arklį arba vaikas netgi ima įsivaizduoti, jog pats yra gyvūnas. Tokiu atveju reiktų atkreipti dėmesį į kitus galimus ženklus, netgi tuos, kurie, regis, niekaip nesusiję: galbūt vaikas neturi draugų mokykloje ir yra labai išrankus maistui, o gal jautrus garsams? Tai ir yra "dėlionės dalys", kurias nuodugniai ištyrus gali paaiškėti AS diagnozė.
Bet nukrypau nuo ypatingojo intereso. AS turėtojas dažniausiai linkęs atsisakyti kitokios veiklos (pvz., mokinys noriai mokosi savo mėgstamą dalyką, o į kitus beveik nekreipia dėmesio). Kitas dalykas - užsiimant ypatinguoju interesu laikomasi griežtų ritualų (kolekcija rikiuojama pagal dydį, spalvą, datą ir pan. ir niekam neleidžiama ardyti esamos tvarkos. Taip AS turėtojai stengiasi "įvesti tvarką" šiame, jų požiūriu chaotiškame pasaulyje). Ritualų buvimas greičiausiai reiškia, kad žmogus apimtas nerimo.
Vaikystėje AS turėtojai dažniausiai ką nors kolekcionuoja, suaugėliai apie savo ypatingąjį interesą daugiau skaito, nors gali ir kolekcionuoti, bet jau kitus dalykus negu vaikystėje, pavyzdžiui, vinilo plokšteles. Esu skaičiusi, jog vienas AS turėtojas labai mėgo klasikinę muziką ir savo plokšteles pedantiškai rikiuodavo pagal kompozitorių gimimo datą. Akivaizdu, kad tokiam superhobiui reikia daug žinių ir laiko.
Dar viena ypatingojo intereso savybė - juo užsiimantis žmogus tampa tos srities ekspertu. Pavyzdžiui, 7 metų vaikas, besidomintis astronomija, galėtų savo bendraklasiams perskaityti paskaitą apie Saulės sistemos planetas ir visus jų palydovus. Deja, neurotipiškiems bendraamžiams greičiausiai tai nebus labai įdomu.
Iš to išplaukia bendravimo problema: AS turinčiam vaikui neįdomu su bendraamžiais, o šiems neįdomus vaikas, kuris nekalba apie madingus dalykus - kokius nors žaidimus, žaislus. Paauglystėje ši problema gali tapti tiek visiška izoliacija, tiek ir atvirkščiai: AS turėtojas, besidomintis kompiuteriais, turės gerokai daugiau žinių ir dėl to savo vienmečių akyse atrodys gerokai pranašesnis.
Suaugėliai savo ypatinguosius interesus turi galimybę paversti sėkminga profesija ir karjeros sritimi. Bet tam svarbu laiku išugdyti jo savivertę. Jeigu jis manys, jog "ai, čia niekam neįdomu", gali nuklysti į visai jam (ar jai) netinkamą sritį. Tai gali baigti depresija ir "gyvenimo griūtimi".
Esminis skirtumas tarp ypatingojo intereso (angl. special interest) ir hobio yra tas, kad pirmuoju atveju šio užsiėmimo intensyvumas, gilumas ir trukmė yra gerokai didesni lyginant su neurotipiškų žmonių hobiu (mėgstamu laisvalaikio leidimo būdu). Čia netgi vartojamas terminas "anomalija": ypatingasis interesas gali tapti viena iš daugelio nuorodų į galimą AS diagnozę.
Pavyzdys: jeigu vaikas labai domisi arkliais, mėgsta jodinėti, rūpintis, piešia arklius, tai galbūt tik paprastas hobis. Anomalija atsiranda tuo atveju, kai vaikas pasiima čiužinį ir eina miegoti į arklidę pas savo mylimą arklį arba vaikas netgi ima įsivaizduoti, jog pats yra gyvūnas. Tokiu atveju reiktų atkreipti dėmesį į kitus galimus ženklus, netgi tuos, kurie, regis, niekaip nesusiję: galbūt vaikas neturi draugų mokykloje ir yra labai išrankus maistui, o gal jautrus garsams? Tai ir yra "dėlionės dalys", kurias nuodugniai ištyrus gali paaiškėti AS diagnozė.
Bet nukrypau nuo ypatingojo intereso. AS turėtojas dažniausiai linkęs atsisakyti kitokios veiklos (pvz., mokinys noriai mokosi savo mėgstamą dalyką, o į kitus beveik nekreipia dėmesio). Kitas dalykas - užsiimant ypatinguoju interesu laikomasi griežtų ritualų (kolekcija rikiuojama pagal dydį, spalvą, datą ir pan. ir niekam neleidžiama ardyti esamos tvarkos. Taip AS turėtojai stengiasi "įvesti tvarką" šiame, jų požiūriu chaotiškame pasaulyje). Ritualų buvimas greičiausiai reiškia, kad žmogus apimtas nerimo.
Vaikystėje AS turėtojai dažniausiai ką nors kolekcionuoja, suaugėliai apie savo ypatingąjį interesą daugiau skaito, nors gali ir kolekcionuoti, bet jau kitus dalykus negu vaikystėje, pavyzdžiui, vinilo plokšteles. Esu skaičiusi, jog vienas AS turėtojas labai mėgo klasikinę muziką ir savo plokšteles pedantiškai rikiuodavo pagal kompozitorių gimimo datą. Akivaizdu, kad tokiam superhobiui reikia daug žinių ir laiko.
Dar viena ypatingojo intereso savybė - juo užsiimantis žmogus tampa tos srities ekspertu. Pavyzdžiui, 7 metų vaikas, besidomintis astronomija, galėtų savo bendraklasiams perskaityti paskaitą apie Saulės sistemos planetas ir visus jų palydovus. Deja, neurotipiškiems bendraamžiams greičiausiai tai nebus labai įdomu.
Iš to išplaukia bendravimo problema: AS turinčiam vaikui neįdomu su bendraamžiais, o šiems neįdomus vaikas, kuris nekalba apie madingus dalykus - kokius nors žaidimus, žaislus. Paauglystėje ši problema gali tapti tiek visiška izoliacija, tiek ir atvirkščiai: AS turėtojas, besidomintis kompiuteriais, turės gerokai daugiau žinių ir dėl to savo vienmečių akyse atrodys gerokai pranašesnis.
Suaugėliai savo ypatinguosius interesus turi galimybę paversti sėkminga profesija ir karjeros sritimi. Bet tam svarbu laiku išugdyti jo savivertę. Jeigu jis manys, jog "ai, čia niekam neįdomu", gali nuklysti į visai jam (ar jai) netinkamą sritį. Tai gali baigti depresija ir "gyvenimo griūtimi".
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)