Valstybė neskyrė paramos knygai apie AS

LR kultūros ministerija turi tokį Kultūros rėmimo fondą, iš kurio skiria pinigų įvairiems nekomerciniams kultūros ir kitokiems projektams. Mūsų kartu su "Minties" leidykla teikta paraiška paremti knygos apie Aspergerio sindromą leidimą lietuviškai buvo atmesta.

Ką gi, ką gi. Viena vertus, kai valstybė remia įvairius kultūros projektus, renginius, klojimo teatrus ir t.t., yra labai gerai, nes tai viena iš prevencinių priemonių, palaikančių visuomenės prasmingą užimtumą, ypač provincijoje. Neskiriant pinigų kultūrai, reiktų skirti daugiau pinigų kalėjimams (aš čia vaizdžiai ir paprastai).  Nors man, tiesą sakant, vis tiek juokinga, kai tauta susirenka į valstybines šventes, nuoširdžiai skanduoja "Lietuva, Lietuva", o išsiskirsčiusi po namus, savo kiemuose tingi sniegą nusikasti.

Kita vertus, kai knygyne pamačiau šio fondo paremtą knygą su Vilniaus šaligatvio plytelių nuotraukomis, mane išvertė iš klumpių. Kas toliau? Gal neprižiūrimų Vilniaus medžių ir krūmynų nuotraukos? O gal šimtametis Lukiškių kalėjimo architektūros grožis?

Man kyla klausimas, kokie yra mūsų valstybės (t.y. valdininkų, turinčių įtakos pinigų skirstymui) prioritetai jos piliečių atžvilgiu. Žinoma, reikia ugdyti pilietiškumą, patriotiškumą, moralines vertybes. O psichikos sveikata, tarpusavio bendravimo kultūra, santykiai šeimoje, raidos sutrikimai (pvz. elgesio ir kiti, kurių tradiciniai psichoterapijos metodai nepajėgūs įveikti) ir tolerancija kitokiems žmonėms (žr.komentarus bet kur internete), savižudybių ir alkoholizmo priežasčių išsiaiškinimas mažiau svarbu? Ne kultūros ministerijos reikalas? O gal Sveikatos apsaugos ministerija turi dar kokį nors rėmimo fondą?

Susiaurindama savo tiradą iki autizmo sutrikimų, noriu priminti, kad lietuvių kalba nėra išleista NĖ VIENOS išsamios knygos nei apie klasikinį Kannerio autizmą, nei apie Aspergerio sindromą, nei apie atipiško autizmo formas. Yra viena kita plona ir seniai išleista knygelė, bet juk mokslas pasaulyje (skirtingai nei Lietuvoje) kiekvienais metais vystosi, atliekama daugybė tyrimų, kurių mes sau niekada negalėsime leisti. Kuriamos intervencinės metodikos, kurių mūsų pedagogai nepasiekia ir nežino.
 
Galbūt valdininkai man mandagiai atrėžtų, jog valstybės pinigais remiami vietiniai autoriai? O ką daryti, jeigu mūsų gydytojai knygų nerašo? Turiu galvoje ne noveles ir ne refleksijas apie gyvenimą.

Lietuvoje pažanga galima laikyti net tai, kad Lietuvos televizija nustojo sakyti "sergama autizmu". Tai kiek metų prireiks, kol lietuvių tautai taps prieinama išsami ir nauja informacinė ir metodinė literatūra? Kodėl toks lėtas mūsų 'lindimas iš urvų"???