Prasideda nauji mokslo metai ir ta proga noriu pateikti ištraukų iš Australijos profesoriaus Tony Attwoodo straipsnio, paskelbto jo tinklalapyje www.tonyattwood.com.au. Straipsnis taip ir vadinasi: "Ar reikia atleisti ASS (autizmo spektro sutrikimų) turinčius vaikus nuo namų darbų?". Autorius, dirbdamas su savo pacientais, yra pastebėjęs, jog tai - didelė problema, ir pirmiausia aiškina, kad nenoras daryti namų darbus turi dvi priežastis. Pirmoji - stresas ir protinis išsekimas, per dieną patiriamas mokykloje, antroji - specifinis šių vaikų kognityvinių (pažintinių) gebėjimų profilis.
Toliau pateiksiu straipsnio citatų:
"ASS turintys vaikai, kaip ir jų bendraklasiai, turi mokytis pagal įprastinę švietimo programą, tačiau, lyginant su kitais klasės vaikais, jie susiduria su papildomais mokymosi sunkumais bei stresą keliančiais dalykais. Jiems tenka papildoma – socialinė – mokymosi programa. Jie priversti panaudoti savo intelektualinį samprotavimą, kad nustatytų klasėje ir už jos ribų galiojančias socialines taisykles. Kitiems vaikams nereikia sąmoningai mokytis socialinės integracijos taisyklių, o šie vaikai priversti „iššifruoti“ socialinius ženklus ir pažinimo būdu nuspręsti, ką sakyti ir daryti socialinėse situacijose. Dažnai iš aplinkinių jie pirmiausia sulaukia kritikos dėl padarytos klaidos, o kartu – per mažai teigiamo įvertinimo už teisingą reakciją. Mokymasis vien tik iš klaidų nėra pats efektyviausias mokymosi būdas. Todėl šie vaikai turi sutelkti daug dėmesio į tą papildomą programą, ir dėl to po dienos, praleistos mokykloje, jie jaučiasi ne tik protiškai, bet ir emociškai išsekę. Be to, jiems sunku stebėti ir reaguoti į mokytojo bei kitų vaikų siunčiamus emocinius ženklus, bendrauti su daugeliu žmonių vienu metu, ištverti triukšmą ir chaosą koridoriuose, netikėtus mokyklos darbo rutinos pasikeitimus ir stiprius pojūčius triukšmingoje klasėje. Mokykloje jie dažniausiai neturi galimybės pailsėti.
Labai svarbu pripažinti, kad tokie vaikai patiria didelį stresą, šio požymius galima pastebėti iš jų elgesio bei nuotaikos. Tarp tokių požymių gali būti ir vadinamasis „daktaro Džekilo ir pono Haido“ variantas, kai mokykloje streso indikatoriai neryškūs, o namuose vaikas pasikeičia iš esmės. Klasėje jie būna ramūs ir paklusnūs, bet vos tik grįžta namo, tampa nepakantūs ir agresyvūs. Kai kurie vaikai rytais, prieš išeidami į mokyklą, tampa labai neramūs, o atsisakymas eiti į mokyklą ir išėjimas iš mokyklos pirma laiko gali reikšti, kad vaikas išgyvena nepakeliamą stresą. Kitiems vaikams mokykloje gali pasireikšti kraštutinio nerimo ar pykčio epizodai, su panikos priepuoliais, ūmaus, trikdančio elgesio apraiškomis. Dar kiti patiria chronišką stresą, kuris ilgainiui lemia klinikinės depresijos atsiradimą. Kalbantis su ASS (autizmą ar Aspergerio sindromą) turinčiais vaikais, turinčiais problemų dėl „socialinės mokymosi programos“ ir mokyklos sukeliamo streso valdymo, jie dažnai aiškina, jog nori, kad tarp mokyklos ir namų būtų nubrėžta aiški skiriamoji riba. Pasak jų, „mokykla skirta mokymuisi, o namai – pramogoms ir poilsiui“. Todėl mintis, jog jų taip geidžiamas bei užsitarnautas pramogas ir poilsį tuoj nutrauks namų darbai, jiems yra visiškai nepakeliama.
Kognityvinių gebėjimų profilis
ASS turintiems vaikams būdingas neįprastas kognityvinių (pažintinių) gebėjimų profilis, kurį reikia pripažinti ir prie jo priderinti mokykloje bei namie atliekamus darbus. Vienas iš šio profilio aspektų yra sutrikusi vykdomoji funkcija. Šis profilis yra panašus į vaikų, turinčių dėmesio sutrikimą ir reiškia, kad jiems kyla sunkumų planuojant, organizuojant ir atrenkant prioritetus, jie gali būti impulsyvūs ir nelankstūs spręsdami problemą, prasta jų darbinė atmintis. Kiti bruožai – sunkumai generuojant naujas idėjas, jiems reikia patarimų sprendžiant, kas yra svarbu, o kas ne, jie prastai suvokia laiką ir valdo jį. Yra tikimybė, kad standartiniai intelekto testai taip pat parodys neįprastą profilį, ypač verbalinio ir vizualinio intelekto požiūriu.
Mokymosi aplinkos sukūrimas
Vieta, kur vaikas mokosi, turi būti palanki susikaupti ir dirbti. Tinkamas pavyzdys yra klasė, kur yra atitinkama sėdėjimo vieta, apšvietimas ir jokių dėmesį blaškančių dalykų. Trukdžiai gali būti regimieji, t.y. žaislai ar televizorius, kurie vaikui nuolat primena, ką būtų įdomiau veikti, taip pat girdimieji, pvz., elektrinių prietaisų keliamas triukšmas, brolių bei seserų balsai. Darbo vietoje turi būti tik reikalingi daiktai ar įrenginiai. Čia taip pat neturi landžioti smalsūs broliai ar seserys.
Kasdienį namų darbų tvarkaraštį gali sudaryti kuris nors iš tėvų, padedant mokytojui, ir apibrėžiant numatomą kiekvienos paskirtos užduoties trukmę bei turinį. Tai būtų ypač naudinga, jeigu vaikui kyla problemų pačiam suplanuoti, kiek laiko reikia kiekvienai namų darbų užduočiai. Kartais namų darbų darymas užtrunka kelias valandas, nors mokytojas, tarkim, numatė, jog kiekvienai užduočiai pakanka kelių minučių.
Galima pasinaudoti chronometru vaikui priminti, kiek liko laiko visiems namų darbams užbaigti. Svarbu užtikrinti, kad laikas, skirtas namų darbams, nesutaptų su vaiko mėgstamiausia TV laida. Jeigu taip atsitinka, galima padaryti laidos vaizdo įrašą ir pasižiūrėti ją atlikus namų darbus.
Jeigu reikia reguliariai daryti pertraukas, kad pagerėtų koncentracija, darbą galima padalyti į segmentus, jų dėka bus matyti, kiek darbų vaikui dar reikia padaryti iki pertraukėlės. Dažnai daroma klaida – tikimasi per ilgo susikaupimo laiko.
Mokytojo pasirengimas namų darbams
Mokytojas namų darbų užduočių lape turėtų pažymėti svarbiausius momentus, rašytinę medžiagą ir klausimus, kad vaikas žinotų, kurie aspektai yra svarbūs užduoties atlikimui. Galima paprašyti vaiko, kad šis susidarytų savo planą prieš pradėdamas darbą, tai padės užtikrinti, kad namų darbas bus rišlus ir logiškas, ypač jei tai yra rašinys. Jeigu užduočiai atlikti reikia keleto dienų, svarbu, kad mokytojas reguliariai tikrintų vaiko juodraščius ir daromą pažangą, nes tai taip pat padidina tikimybę, jog darbas bus atliktas laiku.
Atminties problemos
Jeigu vaikui sunku tiksliai prisiminti, kas užduota namų darbams ir įsiminti reikiamą informaciją atliekant namų darbus, tai yra sutrikusios vykdomosios funkcijos požymis ir sprendimas būtų nupirkti „darbinį“ žaislą. Nedidelis diktofonas leistų įrašyti mokytojo žodžiu duodamus nurodymus, o vaikas prie įrašo galėtų pridėti savo komentarus ar priminimus apie svarbiausią informaciją. Vaikas ir jo tėvai tada tiksliai žinotų, kas buvo pasakyta ir kas svarbu atliekant užduotį. Kitas būdas yra turėti klasės draugo telefono numerį ir reikalingą informaciją sužinoti iš jo.
Namų darbų dienoraštis ar planuoklis vaikui gali padėti prisiminti, kurias knygas reikia pasiimti namo, ir kuriuos konkrečius namų darbus reikia atlikti tą vakarą. Asmeninis kalendorius ar „organizatorius“, kurį galima nusipirkti raštinės prekių parduotuvėse, vaikui šį darbą padarytų patrauklesnį. Ypač paaiškinus jam, kad taip elgiasi suaugę įmonių vadovai, ne tik vaikai, turintys mokymosi problemų..."
Smulkiau apie kognityvinį (pažinimo) stilių - kitame tekste. Ten bus ir atsakymas į iškeltą klausimą - ar reikia atleisti ASS turėtojus nuo namų darbų.
