Lietuvoje nėra organizacijos, vienijančios visus, kenčiančius nuo autizmo ir visų jo atmainų

Mano vasariškas pamąstymas Dievui į ausį: Lietuvoje nėra nė vienos organizacijos (asociacijos ar pan.), kuri vienytų visus žmones (šeimas ir kt.), susiduriančius su įvairiomis autizmo keliamomis problemomis. Jeigu yra, būtų gerai, kad atsilieptų :)

Yra asociacija "Kitoks vaikas". Bet jos veikla kol kas apsiriboja tik taikomosios elgesio terapijos propagavimu. Tuo tarpu terapijų yra įvairių, tarp jų - ir holistinių. Kiek žinau, nė vienos iš jų taikymo nekompensuoja valstybė. Problema? Taip, ir jai spręsti reikalinga stipri piliečių organizacija.

Dar yra VšĮ "Vilties akimirka", į kurį pagalbos gali kreiptis tėvai, turintys problemiškų vaikų. Yra labdaros fondų, kurie gali suteikti vienokią ar kitokią paramą konkretiems asmenims.

Bet nėra organizacijos, kuri užsiimtų tokių vaikų (ir suaugusiųjų) gyvenimo, socialinės apsaugos, švietimo problemomis. Atskiros adaptuotos klasės, mokyklos, mokytojų asistentai, kompetentingi spec. psichologai, jų rengimas aukštosiose mokyklose... Gabių vaikų (kurie ne tik gabūs, bet ir turintys problemų) pastebėjimas ir ugdymas, egzaminų reikalavimų adaptavimas... Pagalba pasirenkant tinkamą profesiją, įdarbinimas... Visuomenės švietimas, tolerancijos ugdymas... Autizmo statistika... Visam tam galbūt reikia ir naujų arba pataisytų teisės aktų...

Kosmosas? Visam tam nėra pinigų? Esu mačiusi internete sąrašą projektų, kam naudojami ES paramos pinigai (gaila, neišaugojau tinklaraščio adreso). Sunku patikėti, bet už juos statomos ir remontuojamos didelių psichiatrinių ligoninių tvoros... Už ES pinigus stiprinama sovietinė sistema, o ne kuriama nauja, civilizuota, orientuota į žmogų...

O vadinamosios katalikiškos mokyklos? Esu girdėjusi iš kompetentingo šaltinio, kad jos gauna didesnį mokinio krepšelį vien todėl, kad virsta katališkomis, t.y. diegiančiomis ypatingas moralines vertybes. Jeigu tai tiesa, tokia mokykla yra Konstitucijos pažeidimas.


Tęsti šią temą gali kiekvienas tinklaraščio skaitytojas :)

Skaitom straipsnį "Žudikas pažėrė pageidavimų"

Straipsnis spausdinamas balandžio 9 dienos "Lietuvos ryte", 12 puslapyje. Jame rašoma apie vieną Rio de Žaneiro (Brazilija) mokinį, mokykloje nužudžiusį 12 vaikų. Pradėkime nuo straipsnio pabaigos:

"Pažinojusieji jaunuolį... teigia negalintys patikėti, kad jis galėjo įvykdyti tokį žiaurų nusikaltimą. W.M Oliveira esą buvo ramus vienišius, nesiveldavęs į jokias problemas (paryškinta mano - ŽA)...

Tiesa, kaimynei Elmai Pedrosai (jis) visada atrodė ne toks, kaip kiti jaunuoliai. Sutikęs pažįstamus jis esą verčiau žiūrėdavęs pro šalį nei su jais pasisveikindavo.

"Jis buvo nebendraujantis, bet neatrodė, kad būtų linkęs į smurtą", - sakė E.Pedrosa.

"Jis neidavo į gatvę, tik sėdėdavo namuose prie kompiuterio. Neturėjo draugų, tik naršydavo internete. Jis buvo tikrai uždaras ir keistas", - panašų užpuoliko portretą piešė ir jo įseserė Rosilane.

Baigęs mokyklą W.M. Oliveira viename maisto sandėlyje dirbo padėjėju. Iš čia jis buvo atleistas... Anot sandėlio vadovo, kukliam jaunuoliui buvo sunku įsilieti į darbuotojų kolektyvą" (citatos pabaiga).

Galima rašyti kiek nori tinklaraščių, minėti per TV ir radiją įvairias sveikatos, autizmo supratimo, tolerancijos ir kitokias atmintinas dienas, bet po jų vėl išaušta eilinės abejingos ir "nieko nesuprantančios" dienos.

Nereikia važiuoti į Braziliją, kad suprastum, jog tai - autizmo sutrikimui būdingi bruožai. Bet reikia paaiškinti kitką: aprašytasis jaunuolis "buvo laikytas nepavojingu". Jis greičiausiai ir buvo nepavojingas iki tol, kol kažkas jo neišprovokavo. Brazilija ir Rio de Žaneiras turbūt nėra labai subtilios vietovės psichikos sveikatos priežiūros prasme, taigi, matyt, niekas ir nepastebėjo, kad šį "uždarą ir keistą", netgi "kuklų" jaunuolį kažkas tyliai terorizavo, be to, atleido iš darbo... Akivaizdu, kad surašytos ne visos jo problemos.

Straipsnyje rašoma, kad "tikrasis siaubingo nusikaltimo motyvas vakar dar nebuvo žinomas". Bet dabar bus sunku ir sužinoti, nes žmogus, tuos motyvus ir priežastis nešiojęsis savyje, jau negyvas. Turbūt jis niekam nieko nepasakojo, neprašė niekieno pagalbos ir, deja, nerado sumanesnio sprendimo, kaip tik atkeršyti visiems ir už viską vienu metu.

Lietuvoje ginklą gauti sunku, be to, lietuviai labiau linkę į tylias savižudybes, taigi ir tokių skandalingų istorijų pas mus nebūna. Bet ar iš tiesų vyksta mažiau tylių vidinių dramų ir tragedijų, kurių niekas nemato, ir kurios niekam nerūpi?