Suaugę AS turėtojai - kokie jie? (2)

Jeigu gyvenimo draugas - Aspergerio sindromo turėtojas

Žmonės, turintys AS, dažnai pasižymi gražia išvaizda – subtiliais, simetriškais veido bruožais, patrauklia figūra. Kitos lyties atstovus jie gali patraukti savo mįslinga asmenybe – jie dažniausiai nebūna plepūs, jei kalba, tai išties protingai ir įdomiai, šį bei tą yra pasiekę profesijos srityje.

Tačiau ilgalaikis bendravimas „normaliajam“ poros nariui ilgainiui gali pasirodyti ne toks, kokio tikėjosi. Iš mylimo asmens visi mes tikimės šilumos, dėmesio, jausmingų poelgių, dovanų, jaudinančio buvimo kartu, meilės prisipažinimų. Jeigu jūsų partneris turi AS (o šį faktą greičiausiai teks išsiaiškinti savarankiškai), jo meilės prisipažinimai bus kitokie.

„Tu manęs nemyli“, - skundžiasi žmona. „Na, bet aš juk sutaisiau tvorą, ar ne?“ – atsako vyras, aišku, AS turėtojas. Jeigu jums reikia apsikabinimų ir aistringų žodžių, galite nė nesuprasti, kad vyras savo meilę išreiškė tokiu praktišku ir nuobodžiai buitišku būdu – sutaisė tvorą.

Kitas pavyzdys. „Ar tu myli mane?“, - klausia žmona. AS turintis vyras atsako: „Mūsų vestuvių dieną aš juk tau sakiau, kad myliu, ir nematau reikalo kartoti, kadangi mano nuomonė nepasikeitė. Bet jeigu pasikeis, aš tau pranešiu“.

Tai paprasčiausia stingdanti nuoga tiesa. Apie meilę – be jokių emocijų. Ir tai gali skaudžiai įžeisti! Žinojimas, kad jūsų vyras ar žmona turi AS, gali šiek tiek (bet ne šimtu procentų) apsaugoti nuo skaudžių emocijų, kurias sukeltų tokia tiesmuka frazė. Ir tik nuo partnerio kantrybės bei išminties priklauso, ar šie santykiai išliks ilgai.

Seksualinis elgesys

AS turėtojų seksualinio elgesio supratimo raida yra sulėtėjusi. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, asmuo, kuriam jau daugiau kaip 20 metų, šioje srityje gali elgtis kaip paauglys, t.y. lyg būtų 5-7 metais jaunesnis. Atrodytų, keista, kad protingi, išsilavinę, darbštūs, sąžiningi ir pareigingi žmonės staiga pasirodo nesuvokiantys nerašytų asistavimo, flirto, lengvo pokalbio palaikymo taisyklių. Kuo tai baigiasi? Variantai gali būti du – arba toks žmogus atrodo atsainus, nutolęs, nekalbus, nesidomintis šalia esančiu asmeniu, arba pernelyg familiarus, negerbiantis kito asmeninės erdvės, demonstruojantis nederamą seksualinį elgesį, galiausiai sulaukiantis kaltinimų persekiojimu.

Bet tai tik bendriausios pastabos. AS turėtojai gali ir susirasti partnerį, ir auginti vaikus. Tiesa, šeimų, kuriose vienas iš parnerių turi AS, gyvenimas nėra lengvas.

AS turėtojai dažnai nebūna itin seksualūs. Gali būti, kad susilaukę vaikų, jie iš viso taps aseksualūs. Privalumas? Greičiausiai bus ištikimi. Viena iš aseksualumo priežasčių (gal ir ne vienintelė) - gali būti sensorinis (pojūčių) jautrumas. Būna žmonių, kuriems net rankos ar šiurkštesnio audinio prisilietimas atrodo nemalonus, beveik skausmingas. Bet tai su meilės trūkumu iš esmės nesusijęs dalykas.

Reikia pastebėti, kad AS turintys vyrai, rinkdamiesi partnerę, nori, kad ji turėtų savybių, kompensuojančių jo tariamus trūkumus (bendravimo, intymumo). Tuo tarpu moterys, turinčios AS, dažniausiai rinksis vyrą, panašų į save – t.y. joms geriau išlaikyti tokį patį ramų gyvenimo ritmą, kuriame, pavyzdžiui, būtų nedaug sekso.

Internete galima rasti daug knygų (kol kas, deja, tik užsienio kalbomis), kurias rašė žmonės, gyvenantys šeimyninį gyvenimą su AS turėtojais. Jas verta paskaityti, nes Lietuvoje poras konsultuojantys psichologai galbūt ne iš karto atpažins AS ir mėgins santykių problemas spręsti netinkamais ir neveiksmingais būdais - čia tradicinė psichoanalizė neveikia.

Šeimoje – dar vienas „vaikas“

Jei AS turintis partneris nieko nepasakoja apie save (tik faktus, kad mokėsi ten, o dirbo ten), jei nereiškia emocijų, palaikymo, neturi poreikio bendrauti su kitais žmonėmis, arba įkyriai šneka viena savo mėgstama tema, tai dar galima suprasti ir prie to prisitaikyti.

Bet blogiau, jei dėl organizacinių gebėjimų stokos toks poros narys ilgainiui „normaliajam“ nejučiomis perleidžia darbus, kuriuos šeimoje tarp suaugusių asmenų priimta dalytis. AS turintis partneris paskendęs darbe, namie kokią nors užduotį atlieka tik kelis kartus paprašytas, vaikų auklėjimas – ne jam, jei apibari – suglumsta, įsižeidžia. Tuo tarpu „normaliajam“ partneriui stinga emocinės paramos, meilės, dėmesio. Visa tai griauna dviejų žmonių ryšį, nes ima atrodyti, jog jis vienpusis. "Normalusis" partneris iš tokios situacijos ima gelbėtis kaip išmano, pvz., išsiskiria, ieško gyvenimo prasmės darbe. 

Jeigu partnerį nuolat tenka raginti, prašyti jo pagalbos, jeigu atrodo, kad jis bejausmis, daug šneka, o pareigų neatlieka, problemos lieka neišspręstos, baigiasi kantrybė ir kyla noras tuos santykius nutraukti, bet kartu ir neapleidžia abejonės, jog dar „galima kažką pakeisti“, reikia mėginti pažvelgti į savo santykius per AS prizmę. Gali būti, kad tada viskas stos į vietas ir bent jau taps aiškios tokio nesėkmingo bendravimo priežastys.  

AS nėra liga, todėl nėra išgydoma. Šiuo atveju teks iš esmės keisti požiūrį į artimą žmogų, įgyti daugiau pakantumo ir imtis reikalingų žingsnių jam padėti, kad šeimos gyvenimas pagerėtų. AS turėtojui reikia patarimų, daug ir įvairių patarimų - kaip bendrauti, reikšti emocijas, suvokti kitų žmonių elgesį bei motyvus, t.y. jam reikia padėti išsiugdyti empatiją.

Jeigu tėvas ar motina turėjo AS

Vaikai, turintys abu tėvus, jaučiasi saugūs. Vaikų meilė tėvams – besąlygiška ir nekritiška. Apie tai, kad kuris nors iš tėvų turėjo ar turi AS, sūnus ar duktė greičiausiai sužinos jau suaugęs. Mintimis perbėgęs visą savo gyvenimą tėvų šeimoje jis suras tam tikrų – ir nemažų – spragų. Pirmiausia emocinių – toks tėvas ar motina, tikėtina, buvo šaltesnis, mažiau bendraujantis, mažiau besidomintis ir nelabai suprantantis vaikų problemas, nemėgęs namuose šurmulio. Paprasčiau tariant, vaikas bus nejautęs tokio tėvo ar mamos meilės ir šilumos.

Be to, „neurotipiškas“ gimdytojas, jeigu su AS turėtoju neišsiskyrė netekęs kantrybės, bus visą gyvenimą „aręs“ už du, kad išmaitintų šeimą, pasirūpintų vaikų reikalais mokykloje, guodęs ir glaudęs juos sunkiais momentais. Mat AS turėtojas, kaip šeimos narys, būna nutolęs nuo bendrų reikalų,  nemoka elementarių buities darbų ir mano, kad tai kieno nors kito, bet ne jo reikalas, nepakantus triukšmui (vadinasi, nemėgstantis vakarėlių), dažnai jo higienos įgūdžiai nepatenkinami... Ir dėl visų nesėkmių kaltinama aplinka.

AS laikoma lengva (arba "aukštai funkcionuojanti) autizmo forma su didele paveldėjimo tikimybe. Jei kuris nors vyresnis šeimos narys ar giminaitis turi autizmą primenančių bruožų, bet niekada nebuvo diagnozuotas, tai vaikus, turinčius panašių bruožų, tikrai reikėtų parodyti specialistams. Kuo anksčiau diagnozuojamas raidos sutrikimas, tuo greičiau galima imtis priemonių reikalingiems įgūdžiams išugdyti.

Suaugę AS turėtojai - kokie jie? (1)

Lietuvoje Aspergerio sindromas, kaip ir kiti autizmo požymių turintys sutrikimai, kol kas laikomi vaikų ir paauglių problema. Suaugę tokie asmenys kažkur "dingsta" - jie neegzistuoja nei tyrimuose, nei pačiose gydymo įstaigose. 

Tuo tarpu suaugę AS turėtojai gyvena tarp mūsų ir turi tų pačių bendravimo problemų kaip anksčiau aprašyti vaikai bei paaugliai. O suaugusiųjų gyvenimas yra dar sunkesnis – jie turi  šeimas, artimuosius, jie turi dirbti, užsidirbti pragyvenimui, bendrauti su kolegomis ir viršininkais, patirti įvairių iššūkių, kuriuos kiti žmonės palyginti lengvai įveikia.

Kadangi AS turintys žmonės paprastai turi ypatingų pomėgių ir domėjimosi sričių, suaugę jie gali tuos pomėgius paversti profesija. Jeigu AS turėtojai atrado save tam tikroje profesinėje srityje, puiku. Tai talentingi žmonės, į kuriuos mes tegalime žvelgti kažkur „iš apačios“ ir mėginti prilygti.

Tačiau tokių žmonių asmeninis gyvenimas – atskira problematiška tema. Suaugusiųjų pasaulis pilnas įvairių iššūkių ir sudėtingų situacijų. Tai ne vien darbas, bet ir buitis, finansų tvarkymas, o kur dar emocijos ir santykiai su priešinga lytimi! Ypač emocijos – štai čia reikalingi ne mokslo, matematikos ar logikos įgūdžiai, bet nuojauta, kūno kalbos, veido išraiškų skaitymo įgūdžiai, balso intonacijų girdėjimas, nerašytų elgesio taisyklių išmanymas, pagaliau elementarūs organizavimo, planavimo įgūdžiai. Kadangi visa tai jokioje enciklopedijoje neaprašyta, AS turėtojai šių žinių turėtų gauti iš aplinkinių – tėvų, draugų, kolegų. Išeina šioks toks užburtas ratas – kai sunku bendrauti, sunku susirasti draugų, o kai neturi draugų, tai nėra kam paaiškinti bendravimo subtilybių.

Vienintelis AS turėtojo „ginklas“ – intelektas, kurio dėka ilgainiui gali „išmokti“ tinkamo elgesio, bendravimo ir sudėtingų situacijų sprendimo. Tai išties sunkus darbas, prasidėjęs dar mokykloje, nuolatinis pažinimo ar „instrukcijų gavimo“ procesas, paremtas ne nuojauta, o logika ir tam tikrų situacijų imitavimu. 

Įsivaizduokime nagingą kompiuterių specialistą, dirbantį didelėje bendrovėje. Vos tik kas nors sugenda, jis ateina, žaibiškai suranda gedimą ir pašalina jį. Jis puikiai išmano, kas ir kaip veikia, darbas jo rankose tirpte tirpsta. Bendrovės vadovas, matydamas tokį puikų specialistą, nusprendžia jį paaukštinti ir paskiria IT departamento vadovu. Dabar jo darbas kitoks – paskirstyti užduotis meistrams, tikrinti jų darbo kokybę, išklausyti darbuotojų nusiskundimus, išspręsti konfliktus. Naujasis IT skyriaus vadovas sutrinka, jį užpuola depresija, darbas žlunga, vadovo viltys lieka nepateisintos.

                                                                     

Kas atsitiko? Vadovas nežinojo, kad IT specialistas yra ne paprastas žmogus, o AS turėtojas. Tai reiškia, kad jis puikiai dirba su technika, bet darbas su žmonėmis jam yra per sunkus dėl savo emocinio krūvio ir struktūrinio neapibrėžtumo. Geriausia išeitis – leisti šiam žmogui grįžti į savo senąsias pareigas. Karjeros daryti jis netrokšta.

Žinoma, tai nereiškia, kad AS turintis žmogus negali būti verslininkas ar vadovas. Gali, bet jam greičiausiai bus reikalingas asistentas, kuris kompensuotų gebėjimo bendrauti su žmonėmis trūkumą. Svarbiausia, kad pats vadovas ir jo padėjėjas sąmoningai suprastų, kokias problemas ir kaip reikia spręsti.

Aspergerio sindromas – tai diagnozė, turinti ne tik trūkumų, bet ir privalumų. Tai nėra kokia nors dėmė ar priežastis gėdytis. Čia neišvengiamai reikia pacituoti Hansą Aspergerį, kuris rašė štai ką:

„Regis, norint sulaukti sėkmės moksluose ar menuose, truputis autizmo yra būtinybė. Gali būti, jog ši sudedamoji dalis – tai gebėjimas atsiriboti nuo kasdienybės, nuo įprastinės realybės, gebėjimas pamatyti dalykus originaliai ar sukurti kažką naujo, nematyto, gebėjimas visus turimus talentus sutelkti į vieną veiklos sritį“.

Tęsinys - kitame skyrelyje.