Lietuvoje Aspergerio sindromas, kaip ir kiti autizmo požymių turintys sutrikimai, kol kas laikomi vaikų ir paauglių problema. Suaugę tokie asmenys kažkur "dingsta" - jie neegzistuoja nei tyrimuose, nei pačiose gydymo įstaigose.
Tuo tarpu suaugę AS turėtojai gyvena tarp mūsų ir turi tų pačių bendravimo problemų kaip anksčiau aprašyti vaikai bei paaugliai. O suaugusiųjų gyvenimas yra dar sunkesnis – jie turi šeimas, artimuosius, jie turi dirbti, užsidirbti pragyvenimui, bendrauti su kolegomis ir viršininkais, patirti įvairių iššūkių, kuriuos kiti žmonės palyginti lengvai įveikia.
Kadangi AS turintys žmonės paprastai turi ypatingų pomėgių ir domėjimosi sričių, suaugę jie gali tuos pomėgius paversti profesija. Jeigu AS turėtojai atrado save tam tikroje profesinėje srityje, puiku. Tai talentingi žmonės, į kuriuos mes tegalime žvelgti kažkur „iš apačios“ ir mėginti prilygti.
Tačiau tokių žmonių asmeninis gyvenimas – atskira problematiška tema. Suaugusiųjų pasaulis pilnas įvairių iššūkių ir sudėtingų situacijų. Tai ne vien darbas, bet ir buitis, finansų tvarkymas, o kur dar emocijos ir santykiai su priešinga lytimi! Ypač emocijos – štai čia reikalingi ne mokslo, matematikos ar logikos įgūdžiai, bet nuojauta, kūno kalbos, veido išraiškų skaitymo įgūdžiai, balso intonacijų girdėjimas, nerašytų elgesio taisyklių išmanymas, pagaliau elementarūs organizavimo, planavimo įgūdžiai. Kadangi visa tai jokioje enciklopedijoje neaprašyta, AS turėtojai šių žinių turėtų gauti iš aplinkinių – tėvų, draugų, kolegų. Išeina šioks toks užburtas ratas – kai sunku bendrauti, sunku susirasti draugų, o kai neturi draugų, tai nėra kam paaiškinti bendravimo subtilybių.
Vienintelis AS turėtojo „ginklas“ – intelektas, kurio dėka ilgainiui gali „išmokti“ tinkamo elgesio, bendravimo ir sudėtingų situacijų sprendimo. Tai išties sunkus darbas, prasidėjęs dar mokykloje, nuolatinis pažinimo ar „instrukcijų gavimo“ procesas, paremtas ne nuojauta, o logika ir tam tikrų situacijų imitavimu.
Įsivaizduokime nagingą kompiuterių specialistą, dirbantį didelėje bendrovėje. Vos tik kas nors sugenda, jis ateina, žaibiškai suranda gedimą ir pašalina jį. Jis puikiai išmano, kas ir kaip veikia, darbas jo rankose tirpte tirpsta. Bendrovės vadovas, matydamas tokį puikų specialistą, nusprendžia jį paaukštinti ir paskiria IT departamento vadovu. Dabar jo darbas kitoks – paskirstyti užduotis meistrams, tikrinti jų darbo kokybę, išklausyti darbuotojų nusiskundimus, išspręsti konfliktus. Naujasis IT skyriaus vadovas sutrinka, jį užpuola depresija, darbas žlunga, vadovo viltys lieka nepateisintos.
Kas atsitiko? Vadovas nežinojo, kad IT specialistas yra ne paprastas žmogus, o AS turėtojas. Tai reiškia, kad jis puikiai dirba su technika, bet darbas su žmonėmis jam yra per sunkus dėl savo emocinio krūvio ir struktūrinio neapibrėžtumo. Geriausia išeitis – leisti šiam žmogui grįžti į savo senąsias pareigas. Karjeros daryti jis netrokšta.
Žinoma, tai nereiškia, kad AS turintis žmogus negali būti verslininkas ar vadovas. Gali, bet jam greičiausiai bus reikalingas asistentas, kuris kompensuotų gebėjimo bendrauti su žmonėmis trūkumą. Svarbiausia, kad pats vadovas ir jo padėjėjas sąmoningai suprastų, kokias problemas ir kaip reikia spręsti.
Aspergerio sindromas – tai diagnozė, turinti ne tik trūkumų, bet ir privalumų. Tai nėra kokia nors dėmė ar priežastis gėdytis. Čia neišvengiamai reikia pacituoti Hansą Aspergerį, kuris rašė štai ką:
„Regis, norint sulaukti sėkmės moksluose ar menuose, truputis autizmo yra būtinybė. Gali būti, jog ši sudedamoji dalis – tai gebėjimas atsiriboti nuo kasdienybės, nuo įprastinės realybės, gebėjimas pamatyti dalykus originaliai ar sukurti kažką naujo, nematyto, gebėjimas visus turimus talentus sutelkti į vieną veiklos sritį“.
Tęsinys - kitame skyrelyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą