Suaugę AS turėtojai - kokie jie? (1)

Lietuvoje Aspergerio sindromas, kaip ir kiti autizmo požymių turintys sutrikimai, kol kas laikomi vaikų ir paauglių problema. Suaugę tokie asmenys kažkur "dingsta" - jie neegzistuoja nei tyrimuose, nei pačiose gydymo įstaigose. 

Tuo tarpu suaugę AS turėtojai gyvena tarp mūsų ir turi tų pačių bendravimo problemų kaip anksčiau aprašyti vaikai bei paaugliai. O suaugusiųjų gyvenimas yra dar sunkesnis – jie turi  šeimas, artimuosius, jie turi dirbti, užsidirbti pragyvenimui, bendrauti su kolegomis ir viršininkais, patirti įvairių iššūkių, kuriuos kiti žmonės palyginti lengvai įveikia.

Kadangi AS turintys žmonės paprastai turi ypatingų pomėgių ir domėjimosi sričių, suaugę jie gali tuos pomėgius paversti profesija. Jeigu AS turėtojai atrado save tam tikroje profesinėje srityje, puiku. Tai talentingi žmonės, į kuriuos mes tegalime žvelgti kažkur „iš apačios“ ir mėginti prilygti.

Tačiau tokių žmonių asmeninis gyvenimas – atskira problematiška tema. Suaugusiųjų pasaulis pilnas įvairių iššūkių ir sudėtingų situacijų. Tai ne vien darbas, bet ir buitis, finansų tvarkymas, o kur dar emocijos ir santykiai su priešinga lytimi! Ypač emocijos – štai čia reikalingi ne mokslo, matematikos ar logikos įgūdžiai, bet nuojauta, kūno kalbos, veido išraiškų skaitymo įgūdžiai, balso intonacijų girdėjimas, nerašytų elgesio taisyklių išmanymas, pagaliau elementarūs organizavimo, planavimo įgūdžiai. Kadangi visa tai jokioje enciklopedijoje neaprašyta, AS turėtojai šių žinių turėtų gauti iš aplinkinių – tėvų, draugų, kolegų. Išeina šioks toks užburtas ratas – kai sunku bendrauti, sunku susirasti draugų, o kai neturi draugų, tai nėra kam paaiškinti bendravimo subtilybių.

Vienintelis AS turėtojo „ginklas“ – intelektas, kurio dėka ilgainiui gali „išmokti“ tinkamo elgesio, bendravimo ir sudėtingų situacijų sprendimo. Tai išties sunkus darbas, prasidėjęs dar mokykloje, nuolatinis pažinimo ar „instrukcijų gavimo“ procesas, paremtas ne nuojauta, o logika ir tam tikrų situacijų imitavimu. 

Įsivaizduokime nagingą kompiuterių specialistą, dirbantį didelėje bendrovėje. Vos tik kas nors sugenda, jis ateina, žaibiškai suranda gedimą ir pašalina jį. Jis puikiai išmano, kas ir kaip veikia, darbas jo rankose tirpte tirpsta. Bendrovės vadovas, matydamas tokį puikų specialistą, nusprendžia jį paaukštinti ir paskiria IT departamento vadovu. Dabar jo darbas kitoks – paskirstyti užduotis meistrams, tikrinti jų darbo kokybę, išklausyti darbuotojų nusiskundimus, išspręsti konfliktus. Naujasis IT skyriaus vadovas sutrinka, jį užpuola depresija, darbas žlunga, vadovo viltys lieka nepateisintos.

                                                                     

Kas atsitiko? Vadovas nežinojo, kad IT specialistas yra ne paprastas žmogus, o AS turėtojas. Tai reiškia, kad jis puikiai dirba su technika, bet darbas su žmonėmis jam yra per sunkus dėl savo emocinio krūvio ir struktūrinio neapibrėžtumo. Geriausia išeitis – leisti šiam žmogui grįžti į savo senąsias pareigas. Karjeros daryti jis netrokšta.

Žinoma, tai nereiškia, kad AS turintis žmogus negali būti verslininkas ar vadovas. Gali, bet jam greičiausiai bus reikalingas asistentas, kuris kompensuotų gebėjimo bendrauti su žmonėmis trūkumą. Svarbiausia, kad pats vadovas ir jo padėjėjas sąmoningai suprastų, kokias problemas ir kaip reikia spręsti.

Aspergerio sindromas – tai diagnozė, turinti ne tik trūkumų, bet ir privalumų. Tai nėra kokia nors dėmė ar priežastis gėdytis. Čia neišvengiamai reikia pacituoti Hansą Aspergerį, kuris rašė štai ką:

„Regis, norint sulaukti sėkmės moksluose ar menuose, truputis autizmo yra būtinybė. Gali būti, jog ši sudedamoji dalis – tai gebėjimas atsiriboti nuo kasdienybės, nuo įprastinės realybės, gebėjimas pamatyti dalykus originaliai ar sukurti kažką naujo, nematyto, gebėjimas visus turimus talentus sutelkti į vieną veiklos sritį“.

Tęsinys - kitame skyrelyje.

Kaip atpažinti AS turintį vaiką?

Ankstyvasis (L.Kannerio) vaikystės autizmas yra santykinai geriausiai žinoma autizmo spektro atmaina, nes jo požymiai „plika akimi“ pastebimi jau antraisiais – trečiaisiais vaiko gyvenimo metais. Jeigu mažylis nepalaiko akių kontakto, jeigu atrodo, kad jis kurčias (nors taip nėra), supasi ar linguoja, jei jam tas pats, kas jį paima ant rankų, jei keistai domisi kokiais nors daiktais (net ne žaislais), yra kitų „nukrypimų“, jį reikėtų nuodugniai ištirti. 

Kartais pasigirsta nuomonių, jog vaikas gali nekalbėti iki 3-4 metų, nes... nenori. Tai lengvabūdiškas požiūris. Jeigu taip ir pasitaiko, tokiu atveju vaiką reikia ištirti pas kompetentingus specialistus.

Aspergerio sindromas tiksliausiai diagnozuojamas 6-8 metų amžiuje. Ankstyvoje vaikystėje jo požymių būna nedaug. Dažniausiai vis dėlto vėlai pradedama kalbėti, iš fizinių požymių pasitaiko vadinamoji "Moebijaus burna", galima pastebėti kai kurių fizinės laikysenos ar koordinacijos keistumų. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas, pavyzdžiui, sulaukęs 12-13 mėnesių, ne tik nevaikšto, bet ir nemėgina atsistoti, o būdamas 24 mėnesių – nesako frazių bent iš dviejų žodžių. Bet šiaip turintis nediagnozuotą AS 1-2 metų vaikas gali visai normaliai domėtis kitais vaikais, jausti prisirišimą prie tėvų ir t.t. 

AS "keistumai" ima ryškėti, kai vaikui sukanka 6-7 metai. Atsiranda įvairių dalykų, kuriuos būtų galima pavadinti "per daug" arba "per mažai". Pavyzdžiui, gali slėptis nuo pašalinių žmonių ir nebendrauti, o gali priešingai - visiškai familiariai bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nejausdamas jokios baimės, nors pastaroji yra visai naudinga.

AS turintis vaikas ilgai nesugeba pats apsirengti, užsirišti batų raištelių, bet stveria iš lentynų storas enciklopedijas, knygas apie astronomiją ir kitokius gamtos mokslus, studijuoja grybus, meteorologiją, dulkių siurblius, autobusus, krepšinį ir daugybę kitų dalykų. Išmoksta piešti žemėlapius, lifto ar autobuso durų uždarymo schemas. Taip išsivysto vadinamasis "ypatingasis interesas". Jis gyvenime gali keistis ne kartą, bet išlieka toks pats be galo intensyvus, kartais virsta sėkmingos karjeros pagrindu.

Apie autistus yra susidariusi stereotipinė nuomonė, jog jie kalba labai mažai arba visai nekalba. Tačiau AS yra tas atvejis, kai kartais kalbama per daug. Todėl esminė problema yra ne tai, kiek kalbama, o kaip. Svarbi to kalbėjimo kokybė: mokėjimas palaikyti pokalbį su pašnekovu, palaukti savo eilės, kalbėti apie tai, kas įdomu kitiems (o ne tik apie savo "ypatingąjį interesą").

AS turinčių vaikų intelektas yra normalus, o dažnai ir viršija vidutinį. Berniukai būna tarsi „maži keistuoliai profesoriai“ – ne pagal savo amžių rimti ir „senamadiški“. Kalbantis su jais galima išgirsti daug įdomių (o gal nuobodžių) faktų. AS turinčios mergaitės gali būti panašios į „mažąsias filosofes“, giliai mąstančias ir analizuojančias joms sunkiai suprantamas socialines situacijas.

Įdomu, kad AS turintiems vaikams sunkiausiai sekasi užmegzti kontaktą su bendraamžiais. Jiems geriau ir emociškai saugiau būti su suaugėliais. O su jaunesniais vaikais jie patys gali būti tarsi suaugusieji – globoti juos, ką nors pasakoti jiems. AS turintys vaikai retai kada patys pasiūlo kitiems kartu žaisti ar kitaip bendrauti, jiems lengviau būti vieniems. Kita vertus, žaidžiant bendrus žaidimus nesunku pastebėti, kad AS turintys vaikai stengiasi diktuoti taisykles, kontroliuoti visą situaciją ir labiausiai rūpintis ne komandos, bet savo asmeniniais laimėjimais. Tai irgi nepadeda draugystei, tačiau reikia suprasti, kad noras viską kontroliuoti reiškia netikėtų situacijų baimę, nes AS turėtojai nemoka spontaniškai reaguoti ir greitai priimti tinkamus sprendimus.