Ar jūsų vaiko mokytojams trūksta žinių apie AS?

Laikas nuo laiko sulaukiu skambučių iš mamų, norinčių pasikalbėti apie Aspergerio sindromą ir savo vaikų problemas, ypač mokykloje. Per tuos ilgus pokalbius stengiuosi pabrėžti, kad pirmiausia būtina kreiptis į specialistus ir gauti tikslią diagnozę, tada kreiptis į psichologinę-pedagoginę tarnybą ir ten gauti privalomas rekomendacijas mokyklai. O jeigu to negana, reikia kantriai ir nuosekliai "dirbti" su mokytojais ir pagal galimybes su kitų vaikų tėvais (ne savo vaikų auklėjimu geriau neužsiimti, jeigu, tarkim, kyla patyčių problema).

Aš irgi dirbau tokį darbą. Iš pradžių tai buvo "gaisrų gesinimas", paskui ėmiausi prevencijos. Kai mokytojams užsimindavau apie Aspergerio sindromą, jie klausdavo: "O tai ką man daryti? Kaip elgtis? Kaip mokyti? Aš nieko apie tai nežinau". Taigi vienas iš mano "darbo" būdų buvo skaityti paskaitas pedagogų kolektyvuose. Bet taip pasisekė tik trijų mokyklų darbuotojams :) Dar Vilniaus Edukologijos universiteto studentams, šeimos centro "Kartu saldu" lankytojams ir Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro kuruojamiems pedagogams knygos "Aspergerio sindromas. Išsamus vadovas" pristatyme.

Lietuvoje yra apie pusantro tūkstančio mokyklų. Knygos tiražas buvo tūkstantis ir dar keli šimtai egzempliorių. Gali būti, kad reikiamos žinios ne visus, kuriems jų reikia, pasiekė. Todėl jeigu atsirastų mokyklų ar kitokių ugdymo įstaigų, kurios norėtų daugiau sužinoti apie Aspergerio sindromą ir skirti tam bent 2 val. savo laiko, siūlau rašyti man el. paštu zivile.aleskaitiene[eta]gmail.com.

Aš nesu psichologė ir negaliu konsultuoti ar skirti terapijos priemonių. Bet tarp savo klausytojų mačiau specialistų, kurie dirba su vaikais ir turėtų padėti jiems, bet nieko apie Aspergerio sindromą nežino, taigi įdėmiai klausėsi ir užsirašinėjo. Drįstu sakyti, kad psichologijoje bręsta šioks toks žingsnelis į šoną, o gal ir visai rimta takoskyra: priemonės, skirtos padėti NT (neurotipinės arba įprastinės raidos) asmenims, ir kitos priemonės, skirtos padėti AS turintiems asmenims. Viena iš pastarųjų - tai mokėjimas juos atpažinti ir jų turimų savybių nepriskirti "blogam charakteriui", žinoti, kaip jie mokosi, dirba, bendrauja.

Kalbant apie Lietuvos mokyklas, teko girdėti labai gerą pasiūlymą: nereikia AS turintiems vaikams atskirų mokyklų ir netgi klasių. Jiems reikėtų būti įprastinėse klasėse po 2-4 ir turėti atskirą mokytojo padėjėją. Viskas. Jie būtų ir integruoti į "plačiąją visuomenę" (NT), ir turėtų tam tikrą savo ratelį bei atskirą suaugusį pagalbininką įvairiais klausimais. Jeigu atsirastų tėvų, norinčių dėl to pakovoti, irgi rašykite. Viena aš nieko negaliu padaryti.

Balandžio 2-osios proga - paskaita apie Aspergerio sindromą ir filmas "Benas X"

Artėja balandžio 2-oji, Pasaulinė autizmo supratimo diena. Ta proga sekmadienį, balandžio 3 dieną, 15 valandą šeimos centre "Kartu saldu", Krokuvos g. 8, Vilniuje, bus surengta paskaita apie Aspergerio sindromą - "aukštai funkcionuojančią" autizmo atmainą. Po jos bus rodomas belgų režisieriaus Nico Baltazaro filmas "Benas X" - drama apie paauglį, kuris mokykloje patiria žiaurias patyčias, kuriam pasaulis atrodo be galo nesaugi vieta, ir jis bėga nuo jo į kompiuterinių žaidimų pasaulį. Tai filmas pagal tikrus įvykius, tik su kitokia pabaiga.

Paskaitoje kalbėsime apie pagrindinius autizmo bruožus, autizmo sutrikimų spektrą, ir apsistosime ties Aspergerio sindromu (AS), jo ypatumais vaikystėje, paauglystėje ir suaugus.

AS nėra "sunkesnė diagnozė" už klasikinį autizmą, kaip rašė www.lrytas.lt (matyt, blogai išsivertė, nes čia labiau tiktų žodžiai "keblesnė" arba "mažiau pastebima"), bet sulaukia gerokai mažiau specialistų dėmesio. AS turintys asmenys (ypač vaikai, mokiniai) negauna jiems reikalingų socialinio ugdymo paslaugų, adaptuoto mokymo, ir yra priversti savarankiškai mokytis pritapti prie pasaulio. Taip, jie kitokie, bet tai sunkiai pastebima. O kai sunkiai pastebima, tai atrodo, kad ir problema maža.

Suaugę AS turėtojai gali įgyti profesiją, sukurti šeimą ir laimingai gyventi. Bet bendravimas su jais turi tam tikrų ypatumų. Jų nežinant, šeimyninis gyvenimas gali tapti "gyvenimu su priešu".

Tai paskaita ne apie "siaurą sritį", kaip mėgsta sakyti sveikatos apsaugos valdininkai, o apie mokėjimą bendrauti taip, kad paskui nereiktų žudytis (Lietuvoje tai labai populiaru, o kai tai padaro žinomi žmonės, kyla klausimų, kas yra tikrasis žmogaus išsilavinimas, ir kur iš tiesų reikėtų ieškoti laimės).