Kaip aistra visuomeniniam transportui tapo baisiu nusikaltimu

Rugpjūtį, kai mano internetas ir laikraščiai liūdėjo neskaitomi, likau nepastebėjusi straipsnio apie 49 metų amerikietį Dariusą McCollumą, kuris kalėjime praleido bene 18 metų dėl to, kad nuo vaikystės be galo domėjosi įvairiomis visuomeninio transporto rūšimis - traukiniais, autobusais, lėktuvais ir kt. Deja, jo domėjimasis išsirutuliojo į apsimetinėjimą vairuotoju, remontininku ar konduktoriumi, maža to, ėmė nuvarinėti autobusus, tiesa, iki lėktuvų prisikasti jam nepavyko. Dabar jam diagnozuotas Aspergerio sindromas, o tai reiškia, kad kalėjimo bausmės jam sutrumpės, nors ir nebus visiškai panaikintos. Visą straipsnį galima perskaityti čia: http://www.lrytas.lt/pasaulis/ivairenybes/apsimetinejimo-meistras-savo-aistros-traukiniams-auka.htm

Skaičiau ir baisėjausi JAV taikomomis bausmėmis. Už autobuso nuvarymą - 15 metų kalėjimo. Už informacijos vogimą - iki gyvos galvos ir pan. Pas mus tiek tik už žiaurias žmogžudystes duoda.

Bet dar baisiau - kad tokiu "žiauriu" nusikaltimu laikomas AS turėtojo ypatingasis interesas (įsidėmėkite - tai naujas terminas tokioms "nevaldomoms aistroms" apibūdinti). Vyrukas aistringai domisi transporto sistemomis ir priemonėmis, laiko save savanoriu pagalbininku ir būtų supergeras specialistas nuo jo nukentėjusioms bendrovėms, bet... jis nebuvo empatiškas aplinkai ir baudžiamajai teisei, todėl į darbą nebebus priimtas (nors būtent priėmimas į darbą visuomeninio transporto sistemoje jam būtų pats geriausias vaistas, nebereiktų jokių kalėjimų).

Kita vertus, aplinka jam irgi nebuvo empatiška, per vėlai jį suprato, be to, pasirodo, JAV nėra korekcinių priemonių sistemos tokių asmenų kaip D.McCollumas "perauklėjimui". Juk AS - ne psichikos liga. Ir iš viso ne liga, o kitoks pasaulio matymo būdas. Keista, kad "svajonių šalis" nepaima jokio pavyzdžio iš Didžiosios Britanijos, kur jau yra specialūs skyriai, skirti nusikaltėliams, turintiems autizmo sutrikimą, perauklėti ir socializuoti.

Ar kreiptis į psichiatrą? Taip!

Jau esu rašiusi apie tai, kur reikėtų kreiptis, norint diagnozuoti vaikų raidos sutrikimus - autizmą, Aspergerio sindromą ir pan. Primenu: į jūsų poliklinikai priskirtą Psichikos sveikatos centrą, į tenykštį psichiatrą (jis vienas gali skirti vaistus, rašyti tolesnius siuntimus). Jei vaikui kyla problemų ugdymo įstaigoje - į antrinio lygio Psichologinę-pedagoginę tarnybą. Tretinio lygio institucija - Vaiko raidos centras - nuodugniai ištiria, nustato diagnozę, skiria stebėjimo laikotarpį ir t. t.

Kitas klausimas - kada ten reikia kreiptis? Nekalbėsiu apie sunkius atvejus, nes jie pastebimi anksčiausiai ir sulaukia daugiausia dėmesio. Tačiau jeigu jūsų dėmesį atkreipia kokios nors keistos vaiko elgesio "smulkmenos", neignoruokite jų. Jei ledkalnio viršūnė vos kyšo virš vandens, tai dar nereiškia, kad ledkalnis mažas ir nekaltas.

Keletas tokio elgesio pavyzdžių (ne eilės ar svarbos tvarka): neišmoksta užsirišti batų raištelių; nesisveikina su kaimynais; neturi nė vieno artimesnio draugo; mėgsta ilgam užsidaryti savo kambaryje; mažai valgo, vieną ar kelis tuos pačius patiekalus, kitus - ignoruoja; vaikšto vienmarškinis esant 13 laipsnių šilumos; nejaučia skausmo; vaikšto vis tais pačiais drabužiais; nelabai mėgsta praustis; smarkiai domisi kokia nors sritimi, yra tikras jos žinovas ir kalba vien tik apie ją; labai nervinasi ir pyksta, jei atsiranda netikėtų pokyčių; draugijoje dažniausiai tyli - arba įkyriai tarška neleisdamas prasižioti kitiems; grupinėse nuotraukose sėdi pačiame pakraštyje; kolekcionuoja keistus, jam vienam įdomius daiktus; gražiai piešia, bet sunkiai pasakoja...

Po vieną tokios detalės gali ir nieko nereikšti, bet jeigu susideda kokios 4-5, tikrai verta pasikalbėti su specialistais. Juk kai susergame, stengiamės ligos "neužleisti", tai ir šiuo atveju savotiškas elgesys turi savo (rimtas) priežastis, jas reikia išsiaiškinti, kitaip iš to rasis jau psichologinių problemų (niekas manęs nemyli, neturiu draugų, pykstamės...).

Suaugę asmenys, norėdami išsitirti dėl tų pačių dalykų, taip pat gali kreiptis į PSC psichiatrą. Jeigu jo konsultacija netenkina, galima prašyti siuntimo į tretinio lygio įstaigas - http://www.kmuk.lt/klinika24/ ir http://wikimapia.org/7260398/lt/Klaip%C4%97dos-psichiatrijos-ligonin%C4%97 (neturi savo svetainės?). Yra dar http://www.vasaros.lt/klinika.htm, bet ji tik antrinio lygio. Kokia šių konsultacijų kokybė - tikrai nežinau, bet reikia išnaudoti visas galimybes, kalbėtis su specialistais, klausti jų, kas, kaip, kur ieškoti, ką skaityti, ką daryti.

Suaugėlių Aspergerio sindromo problemos jau kitokios. Įtariu, kad daugiausia problemų kelia santykiai šeimoje (su sutuoktiniu vienokios, su vaikais kitokios), darbe, taip pat galimybės įsidarbinti. Va čia jau psichologų sritis. Tik noriu perspėti privačiai dirbančius psichologus - ir neurotipiškajai daugumai, ir turintiems AS tie patys metodai netinka.

Ir dar kartą primenu - mokykitės užsienio kalbų. Internete pilna įvairių testų ir tekstų, visų jų neįmanoma išversti į lietuvių kalbą. Be to, išleista šimtai knygų apie visus įmanomus AS aspektus, o jas parduoda www.amazon.com.

Anglija turi autizmo įstatymą

Jungtinėje Karalystėje gyvena apie pusė milijono žmonių, turinčių kokio nors lygio autizmo sutrikimą. Tai reiškia - 1 iš 100 žmonių. Kartu su jų šeimų nariais yra apie du milijonus žmonių, kurie kasdien susiduria su autizmu ir jo keliamomis problemomis.

2009 metais Anglijoje ir Velse (kodėl ne visoje JK - nežinau) buvo priimtas, ko gero, pirmasis pasaulyje autizmo įstatymas (Autism Act 2009). Juo atitinkamos vyriausybinės institucijos buvo įpareigotos parengti strategiją, skirtą suaugusiems asmenims, kenčiantiems nuo autizmo sutrikimų. O 2013 metais numatyta atlikti šios strategijos įgyvendinimo veiksmų vertinimą.

Visą strategijos "Fulfilling and rewarding lives" (Pilnavertis gyvenimas) 77 psl. tekstą galima perskaityti čia: http://www.dh.gov.uk/prod_consum_dh/groups/dh_digitalassets/@dh/@en/@ps/documents/digitalasset/dh_113405.pdf.

Aš tik pacituosiu mažą tos strategijos dalį: "Suaugęs asmuo, turintis autizmą... turi teisę iš socialinių tarnybų reikalauti, kad būtų įvertinti jo poreikiai, turėti lygias galimybes mokytis ir studijuoti, gauti paramą ieškant darbo ir išsaugant jį, laisvai, kaip ir visi kiti, pasirinkti gyvenamąją vietą, užmegzti santykius ir susikurti socialinę aplinką, gauti sveikatos priežiūros paslaugas, pritaikytas asmeniui, turinčiam autizmą, būti apsaugotas nuo nepakantumo ir diskriminacijos, gyventi visuomenėje, kurioje žmonės supranta, gerbia ir prisitaiko prie kitokių žmonių, gauti tokią paramą, kuri leistų gyventi nepriklausomai".

Mėginau pasidomėti, ar Europos Sąjungoje yra panašių teisės aktų, bet nieko neradau. Jeigu kada nors tokių atsirastų, jie tiesiogiai ar perkėlimo į Lietuvos teisės aktus būdu įsigaliotų ir pas mus. O kol niekas jų neinicijuoja, tai autizmas Lietuvoje - vis dar asmeninė problema arba, geriausiu atveju, žiniasklaidos pasaulio naujienų ir įvairenybių skyrelių tema.

AS "diagnostinis" testas moterims

Kokia nauda iš "Facebook", po truputį pradedu suprasti tik dabar, keletą metų jame "prasitrynusi". Tai tokia alternatyvi žiniasklaida, kur gali rasti to, ko jokiame "Delfyje" ar pan. nerastum. Štai šiandien radau nuorodą į "Aspergerio sindromo diagnostinį testą moterims". Na, žodis "diagnostinis" čia nelabai tinka, nes jis turi pretenzijų į oficialumą, bet, kita vertus, gali būti, kad jį sukūrė kažkas, kas pats (pati) turi problemų dėl AS.

Taigi pridedu nuorodą: http://www.proprofs.com/quiz-school/story.php?title=aspergerio-sindromo-diagnostinis-testas-moterims_1

Kai kurie testo klausimai kelia abejonių. Pvz., "Žmonės man sako, kad esu nemandagi...". Mandagūs neurotipiški žmonės dažniausiai iš viso taip nesako, o tik pagalvoja ir galbūt vėliau stengiasi išsisukti nuo bendravimo sakydami "Atsiprašau, dabar neturiu laiko, gal kitą kartą". Ir tikrąją priežastį galima tik numanyti, nes tas neurotipiškas žmogus kaip tik nenori, kad jūs ją (tą priežastį) žinotumėte.

O, pavyzdžiui, posakio "Laimė visada būna apsupta dantų" aš nė pati nesu girdėjusi, ir kadangi nesuprantu jo, tai čia kaip išeina? Kad aš turiu AS požymių?

Testo teiginys "Man sunku dirbti grupėse" irgi toks "ant ribos". Dirbti grupėse nebūtinai yra lengva ir malonu dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, viršininkas nelabai kompetentingas, arba kolegos tingūs. Arba aš mėgstu darbą, kuris paprastai dirbamas individualiai. Ir čia ieškoti AS nėra visai teisinga ar tikslu.

Ir dar vienas man kilęs klausimas - ar šis testas taip jau visai netinka vyrams? Mat čia minima problematika, sakyčiau, daugiau bendra negu išskirtinai būdinga AS turinčioms moterims.

Kad ir kaip ten būtų, kadangi teste klausimų yra išties daug ir įvairių, jis visai įdomus ir galbūt naudingas.

Fotoreportažas iš mokyklos autistams

Kalėdos - labai geras metas darbui prie kompiuterio. Netrukdo jokie reikalai ar susitikimai, galima tiesiog naršyti, skaityti, rašyti. Benaršydama radau fotoreportažą apie autistams skirtą mokyklą (kur nors toje pačioje Amerikoje, kur yra ne tik blogų, bet ir gerų dalykų). Man patiko. Galbūt kam nors bus naudinga pamatyti, ką ten galima veikti, kaip įrengti ir t. t.

http://www.time.com/time/photogallery/0,29307,1947608,00.html

Tragedijų priežastys - kasdienybės tuštuma

Pratęsdama tragedijos Niutauno mieste (JAV) temą, siūlau paskaityti straipsnį, kuris skelbiamas čia:

http://www.myaspergerschild.com/2012/12/why-adam-lanza-murdered-children.html

Straipsnyje išvardyta apie pusšimtį priežasčių, kurios galėjo paskatinti šią masinę žmogžudystę. Tarp jų - ir tokie "kasdieniški" dalykai kaip skurdas, nedarbas, prasti santykiai su tėvais arba tėvų nebuvimas, prasta socialinė aplinka, netikę draugai arba jų nebuvimas, smurto vaizdai per TV, stresas, alkoholis, ir, aišku, namie esantys ginklai. Čia kaip per Černobylio AE sprogimą, kurį sukėlė visa virtinė žmogaus padarytų klaidų. Po vieną tos klaidos nebūtų buvę tokios tragiškos.

Dar norėčiau pastebėti: jeigu JAV ir visą pasaulį laikas nuo laiko sudrebina masinės žmogžudystės ir priverčia apie tai kalbėti, tai, deja, nieko, gal net mūsų pačių, nesudrebina savižudybių skaičius Lietuvoje.

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/savizudybiu-lietuvoje-mazeja-taciau-statistika-vis-dar-bauginanti-56-247797

Tai toks pats smurtas, ir priežastys galbūt panašios, tik kitaip viskas atrodo. Mūsų žmonės "padoresni", nes nusivylę gyvenimu nežudo kitų, o tik save (liūdnai ironizuoju). O kas žino, kokia galutinė tokių mirčių statistika? Gal dar tragiškesnė negu Amerikoje?

Aspergerio sindromas - ir gyvenime, ir kine...

Ką gi, ką gi, šiomis dienomis turime dar du "Aspergerius", įsibrovusius į mūsų tikrovę.

Vienas jų - 20-metis Niutauno (JAV) vaikinas, nušovęs 20 vaikų, šešias mokytojas ir savo mamą. "Drovus, pamišęs dėl kompiuterinių žaidimų ir "kitoks"", neturėjęs nė vieno draugo, bet, matyt, turėjęs begales psichologinių problemų žmogus. Bene pirmą kartą radau žiniasklaidoje paminėtą Aspergerio sindromą, nors, kiek prisimenu, kai įvykdavo panašios tragedijos anksčiau, žudikas dažnai būdavo apibūdinamas kaip nors panašiai.

JAV ginklų laikymo namie politika - ne mūsų tema, bet turbūt dažnam europiečiui keistai skamba argumentai, kad kuo daugiau ginklų žmonės turės, tuo bus saugesni. Kad Amerika - keista šalis, įsitikinau pati, pamačiusi, kaip pas juos suprojektuoti oro uostai bei metro. Bet keisčiausia ir šiurpiausia - kad ginklai nugali viską ir lobistams nusispjauti, kad ginklai patenka ir į, švelniai tariant, ne visai veiksnių žmonių rankas.

Betgi mūsų tema - Aspergerio sindromas. Iš karto noriu pabrėžti, kad pats sindromas nėra nusikalstamų veiksmų ar beprotybės priežastis. Jau esu rašiusi ir galbūt verta pakartoti, kad problema kyla (ir išsiplėtoja iki tragedijos) kitur. Reikėtų paklausti, kodėl tas vaikinas grįžo į savo buvusią mokyklą? Kas dabar pasakys, kokias patyčias jis ten būdamas patyrė? O kodėl nušovė savo mamą? Gal irgi buvo už ką? O kokių sutrikimų ar psichikos ligų tas jaunuolis dar turėjo? Ar tai kam nors rūpėjo?

Beprotybės ir lengvai prieinamo ginklo derinio rezultatas - 20 žuvusių vaikų, kurių tėvus vargu ar paguos prezidento ir viso pasaulio politikų užuojautos. Tos užuojautos kažkodėl visada reiškiamos po laiko. Ir labai sunku jomis patikėti, nes kai reikia priimti sprendimus, kad tokių dalykų nebūtų - politikai vėl išsisukinėja ir vėl niekas nesikeičia. Iki kitos tragedijos.

Dar vienas "Aspergeris", kurį irgi seniai "įtarinėjau", ačiū Dievui, išgalvotas. Tai naujasis, jaunasis šių laikų detektyvas Šerlokas Holmsas, kurio nuotykius sekmadieniais rodo LRT televizija. Pats serialas man labiau panašus į šou, kuriame siekiama padaryti kuo didesnį ir galvą apsukantį įspūdį, negu į įprastinį filmą, bet Šerlokas - įdomaus veido aktorius Benedictas Cumberbatchas - demonstruoja tikrai aspergeriškai aistringą domėjimąsi nusikaltimais ir loginį mąstymą, jis geba iš detalių papasakoti apie priešais stovintį žmogų ir daro tai neįveikiamu aspergeriško tratėjimo būdu. Jis gali paniekinamu tonu pareikšti, jog neturi draugų, o santykiai su moterimis jo visiškai nedomina.

Beje, nieko naujo čia ir neparašiau. Juk Šerloko Holmso personažas su visomis savo ypatybėmis atsirado dar 19 amžiuje, tačiau filme Aspergerio sindromas pirmą kartą buvo paminėtas tik vakar :)