DSM-V: kaip pasikeis autizmo diagnostika

2013 metų pavasarį turėtų įsigalioti nauja psichikos ligų ir sutrikimų klasifikacija DSM-V, kurią rengia Amerikos psichiatrų asociacija. Joje turėtų būti daug pokyčių, palyginti su DSV-IV redakcija, tačiau mes kalbame tik apie tai, kas susiję su autizmo sutrikimais.

Nors DSM-IV Lietuvoje netaikoma, ir to greičiausiai nebus, kai įsigalios DSM-V, bet pasaulines naujienas žinoti reikia. Esame ne kartą girdėję, kad pasaulyje, ypač JAV - "autizmo epidemija", mėginame ieškoti jos priežasčių, kaltiname chemizuotą maistą, kompiuteriją, paveldimumą ir kt. Dabar išlindo dar viena priežastis - diagnostikos trūkumai.

Šiame tinklaraštyje jau buvo anksčiau užsiminta apie DSM-IV trūkumus. Tačiau dabar JAV spauda kalba apie tai, kad naujoji klasifikacija bus sugriežtinta, o tai reiškia, kad pakeitus diagnostikos kriterijus, autizmo atvejų sumažės (čia aš ne į temą, bet tuoj pat prisimenu, kaip mūsų darbo biržos nedarbą mažina - išbraukdamos bedarbius iš sąrašų už tai, kad laiku nepakėlė telefono ragelio - ŽA).

Gali būti, kad taip JAV sveikatos apsaugos biudžetas nori sutaupyti pinigų: juk diagnozė reiškia, kad reikalingos paslaugos, o paslaugos reiškia pinigus. Vadinasi, gali būti, kad asmenys, turintys diagnozę ir besinaudojantys paslaugomis, jų neteks - praras sveikatos apsaugos, švietimo, socialines paslaugas. Kam tai bus didelė tragedija, o kam gero verslo dėl pernelyg laisvos diagnozės interpretacijos pabaiga - čia jau atskira kalba.

Planuojama, kad bus įvesta Autizmo spektro sutrikimų kategorija, kuri apims visus anksčiau atskirai įvardytus sutrikimus - autizmą, Aspergerio sindromą, įvairiapusius raidos sutrikimus ir vaikystės dezintegracinius sutrikimus. Rekomenduojama į naująją redakciją nebeįtraukti Rett'o sindromo, nes šiuo atveju autizmo simptomų būna tik trumpą laiko tarpą ankstyvoje vaikystėje. Abejojama ir dėl vaikystės dezintegracinių sutrikimų kaip atskiros diagnozės, nes jie itin reti, apie juos esama labai mažai duomenų.


Laikraštis "The New York Times" rašo: "Psichiatrų asociacija sprendžia vieną skausmingiausių psichikos sveikatos klausimų - kur nubrėžti liniją tarp to, kas neįprasta, ir to, kas anomalu. O jos sprendimai tikrai bus skausmingi kai kurioms šeimoms. Tuo metu, kai mokykloms neužtenka lėšų specialiajam lavinimui, naujoji diagnozė reikš dar aršesnes grumtynes. Dešimtys tūkstančių žmonių gauna valstybės garantuojamas paslaugas, kurios padeda kompensuoti dėl sutrikimo atsiradusią negalią, pvz., kartais tikrai sunkias mokymosi ir socialines problemas, ir diagnozė jiems yra labai svarbi."

Svetainėje www.science20.com rašoma: "Kitaip nei DSM-IV atveju, kai buvo stengiamasi bet kam pritaikyti diagnozę, DSM-V kelia susirūpinimą dėl kitko - kad viskas bus pernelyg pagrįsta mokslu ir per mažai kreipiama dėmesio į visuomenės interesus ar teisių gynimo reikalus."

Pabaigai drįstu pasidalyti asmenine patirtimi. Jeigu jūsų vaikas turi Aspergerio sindromo diagnozę ir teoriškai gali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, galima mėginti kovoti (būtent - kovoti) dėl papildomų specialiojo pedagogo pamokų. Nors tų pamokų nedaug - kokia viena per savaitę, bet kovoti reikia iš principo - nes jos priklauso. Tam reikia kreiptis į Psichologinę-pedagoginę tarnybą, ji išduoda privalomus vykdyti dokumentus.

Jeigu jūsų vaikas mokosi "fabrike", kuriame - apie 1000 mokinių, pagalvokite, ar jam ten gerai. Nes niekas kitas už jus nepagalvos: mokytojai būna "pirmą kartą" girdėję apie tokią diagnozę ir nemoka diferencijuoti dėstymo, tarkim, kad būtų mažiau žodžių (nes mokytojai mėgsta daug kalbėti), o daugiau vaizdų. "Fabrikuose" būna didelis triukšmas, daug chaoso, niekas neskiria bent minute daugiau dėmesio. Tai gali atsiliepti gabaus Aspergerio turėtojo pažymiams ir kartu ateičiai.

Mūsų sprendimas buvo privati mokykla. Susimokame valstybei mokesčius ir... susimokame dar kartą už galimybę būti mažoje klasėje, už daugiau mokytojo dėmesio. Už tai net pajamų mokesčio niekas negrąžina. Mūsų visuomenėje bet koks raidos sutrikimas - prabanga.

Aspergerio sindromas ir HFA

Ar Aspergerio sindromas (AS) ir Aukštai funkcionuojantis autizmas (angl. santrumpa HFA) yra tas pats?

Pirmiausia atsiprašau, bet nežinau, ar reikia sakyti "aukštai funkcionuojantis", ar "gerai funkcionuojantis", ar dar kaip nors. Neseniai teko susiremti su viena kalbininke, kuri niekaip negalėjo suprasti, ką aš šiomis frazėmis noriu pasakyti. Na, bet juk kalbininkai turbūt ir matematikos formules sunkiai supranta? Taigi mes nepriėjome jokios išvados ir aš rašau taip, kaip esu įpratusi  :)

TLK-10 ligų klasifikacijoje yra tik terminai "vaikystės autizmas" ir "netipinis autizmas". Bet kai kur pasaulyje egzistuoja ir HFA diagnozė, mokslininkai atlieka tyrimus mėgindami įrodyti, kad tarp AS ir HFA yra arba nėra skirtumų.

www.myaspergerchild.com rašo, kad tarp AS ir HFA yra daug panašumų. Pirmiausia tai yra pojūčių jautrumas (nepakantumas stipriems kvapams, garsams, šviesai, skoniui ir tekstūrai). Taip pat panašus intelekto lygis - normalus arba aukštesnis už normalų. Abiem atvejais ir vaikai, ir suaugėliai socialinių įgūdžių mokosi stebėjimo ir intelekto būdu, ir vieni, ir kiti "mąsto vaizdais".

Remiantis DSM-IV kriterijais, kurie naudojami ne Lietuvoje, bet JAV, svarbiausias AS ir HFA skirtumas tas, kad HFA atveju yra didesnis kalbos raidos atsilikimas, palyginti su AS. Tačiau užsienio mokslininkai, tarp jų ir mano daug kartų minėtas profesorius Tony Attwoodas, kritikuoja šį DSM-IV teiginį.

Teiginys yra toks: Nėra kliniškai reikšmingo bendro kalbos atsilikimo (pvz., atskiri žodžiai pradedami tarti iki dvejų metų, bendravimo frazės – iki trejų metų).  

O prof. T. Attwoodas rašo: "...terminas „kliniškai reikšmingas“ nėra nei mokslinis, nei tikslus, ir paliktas gydytojų nuožiūrai be darbinio apibrėžimo... ankstyvųjų kalbos atsiradimo etapų tyrimas nustatė, jog pirmuosius žodžius vaikas ištaria maždaug per pirmąjį savo gimtadienį, komunikacines frazes – sulaukęs maždaug 18 mėnesių amžiaus, o pirmuosius sakinius – maždaug dvejų metų. Taigi DSM-IV kriterijai aprašo vaiką, turintį tikrai reikšmingą kalbos atsilikimą."

Vadinasi, AS turėtojų kalbos raida irgi gali būti atsiliekanti nuo įprastinės ir, kritiškai pažvelgus į "šventą karvę", t.y. diagnostikos kriterijus, tas vienintelis skirtumas irgi tampa panašumu. Taigi, priėjome išvados, kad HFA ir AS yra tokie panašūs, kad greičiausiai skiriasi tik pavadinimas.

Koks darbas tinka AS turėtojams?

Aspergerio sindromo turėtojai yra normalaus ar net gerokai aukštesnio nei įprasta intelekto žmonės. Jie yra visiškai įgalūs (skirtingai nei įprastinio autizmo - Kannerio sindromo - atveju), taigi turi turėti užsiėmimą ir pajamų šaltinį. Svarbiausia - tas darbas turi atitikti jų gebėjimus ir domėjimosi sritis. Šia prasme jie lyg ir niekuo nesiskiria nuo neurotipiškų asmenų daugumos.

AS turėtojų ypatumas - netolygus gebėjimų profilis, paprastai nustatomas dar mokykliniame amžiuje. Vadinasi, kai kurie dalykai jam sekasi puikiai, o kai kurie - visiškai ir beviltiškai nesiseka. Tačiau nereikia jaudintis dėl trūkumų, geriau lavinti ir puoselėti turimus talentus.

Pavyzdžiui, AS turėtojas nuo vaikystės gali domėtis meteorologija. Kaip jau esu rašiusi, ypatingasis AS turėtojo interesas nuo paprasto hobio skiriasi anomaliu intensyvumu. Taigi AS turėtojas jau pradinėse klasėse gali nustebinti išsamiomis žiniomis apie viso pasaulio klimatą, kritulių kiekį, metines temperatūras, vėjų rūšis ir t.t. Nereikia iš jo juoktis ar stebėtis. Tai - "mažasis profesorius". Galbūt šios žinios - būsimos karjeros ženklas?

Tą patį galima pasakyti apie matematikos, fizikos, chemijos, astronomijos, kompiuterijos, visuomeninio transporto, žoliapjovių, liftų, gyvūnų, žinovus. Domėjimosi sričių sąrašas - beribis. AS turėtojas gali būti ir humanitaras: geras žurnalistas, nes galbūt turi puikią atmintį faktams; redaktorius, nes nepraleidžia nė klaidelės; netgi gidas, vedžiojantis turistus, kadangi paprastai nenuspėjamą bendravimą su žmonėmis galbūt sugeba įsprausti į savo sukurtų taisyklių rėmus. Gali būti vertėjas, jeigu jam gerai sekasi mokytis kalbų ir mėgsta dirbti vienas. Gali būti dailininkas ir architektas, nes tai, ko nemoka pasakyti žodžiais, gali išreikšti vaizdais. Gali būti puikus aktorius, nes sugeba puikiai pamėgdžioti kitus žmones, muzikantas, nes tik taip gali išreikšti viduje verdančius jausmus.


(Kartais, kai matau, kaip žurnalistai bando prakalbinti kokį noras dailininką ar kino režisierių, o šis tik nuleidęs akis kažką mykia ar kažką trumpai burbteli, pradedu įtarti AS. Tai - nieko blogo, tiesiog žmogus daro konkretų, gerą, teisingą darbą, bet štai kalbėti apie jį nemoka. Į nemokėjimą kalbėti apie save ir savo pasiekimus turėtų atkreipti dėmesį ir darbdaviai, mėgstantys sklandžiai ir protingai suokiančius kandidatus. Sklandus kalbėjimas dar nereiškia tikro talento.)


Tarp vengtinų profesijų - tos, kur reikia daug bendrauti su žmonėmis, ypač klientais, kur reikia socialinės improvizacijos, greitos orientacijos, puikios trumpalaikės atminties, pavyzdžiui, padavėjo, dispečerio (taksi, oro uosto ir pan.), sekretoriaus, registratoriaus, kasininko. Gali nepasiteisinti ir karjera įmonėje, tarkim, nuo eilinio kompiuterininko (darbas su technika) iki kompiuterininkų skyriaus vadovo (darbas su žmonėmis, kurie dirba su technika).


AS turėtojai greičiausiai netiktų ir būti politikais. Nes jie nemoka meluoti :)

Autizmas: naujienos iš Rusijos

Pagaliau šį tą apie autizmą sužinojome ir iš Rusijos. Portalas "Delfi" išvertė trumpą žinutę, kurią paskelbė Rusijos naujienų agentūra RIA: http://www.delfi.lt/news/daily/Health/labiausiai-paplitusios-vaiku-ligos-diabetas-astma-epilepsija-ir-autizmas.d?id=58315042.

"Delfi" apie autizmą autorinių straipsnių paprastai nerašo, matyt, todėl, verčiant žinutes iš užsienio šaltinių, samprata "autizmas yra liga" praeina pro visus redaktorius nepastebėta. Na, gal šis atvejis kiek išskirtinis, nes rusiškame tekste autizmas irgi priskirtas prie ligų.

Taigi, tekste cituojamas vaikų neurologas profesorius Andrejus Petruchinas, sakantis, kad Rusijoje vienas vaikas iš tūkstančio turi autizmą. Ir kartu pastebi (originaliame tekste), kad iki septintojo dešimtmečio Rusijoje buvo daug "pasaulinio lygio psichiatrų", o štai šiandien gerus specialistus gali ant pirštų suskaičiuoti.

Kitame RIA "Novosti" interviu psichologijos mokslų daktarė Olga Nikolskaja sako, kad autizmo sutrikimų Rusijoje 20-22 vaikai iš 10 tūkstančių (t.y. 2-2,2 iš tūkstančio) ir priduria, dėmesio: "Tuose miestuose, kur pradedama dirbti su autistais, jų skaičius ima žaibiškai augti, nes specialistai juos greičiau pastebi..."

Kukli išvada - kuo daugiau visuomenėje bus autizmo specialistų, tuo bus didesnis ir autizmo sutrikimų turinčių asmenų skaičius. Vadovaujantis šia logika, turbūt negalima sakyti, kad JAV yra daugiausia autistų, reikėtų sakyti kitaip: ten yra daugiausia specialistų ir geriausia diagnostika.

Visą interviu su O.Nikolskaja rusų kalba galima paskaityti čia: http://ria.ru/interview/20120409/621603034.html. Gal net pavyks sužinoti ką nors naujo. Beje, ji trumpai primena, kad sovietiniais metais diagnozė buvo ne "vaikystės autizmas", o "šizofrenija". Tad kas iš to, kad tada buvo pasaulinio lygio psichiatrų, juk vadovavosi jie doktrina, kad autizmas - psichikos liga.

Dar viena knyga apie autizmą

Ką tik išleista dar viena knyga apie autizmą - Ellen Notbohm "Kiekvienas autistiškas vaikas norėtų, kad jūs žinotumėte dešimt dalykų". Tokia nauja, kad net knygynuose dar neradau.

Knygą išleido "Tyto alba". Anotacijoje rašoma: "Autizmui pastaraisiais metais visuomenė skiria vis daugiau dėmesio. Šis reiškinys vis plačiau nagrinėjamas, nes su autistais susiduriame vis dažniau. Todėl ir tiems, kurių šeimoje auga autistas, ir tiems, kurie turi jį mokyti ar su juo dirbti, gali būti pravartus vadovas po pasaulį, regimą tokio žmogaus akimis... Šią glaustą ir informatyvią knygą turėtų perskaityti kiekvienas tėvas, mokytojas, socialinis darbuotojas, psichoterapeutas ir gydytojas."

Iš tiesų, prieš trejetą metų ta pati leidykla man sakė, kad nėra nei pinigų tokioms knygoms ("tokioms"- tai turbūt ne komercinėms, ne politinėms, ne madingoms) leisti, be to, esą neaišku, ar daug bus skaitančių...

Džiugu, kad šiandien ir pinigų atsiranda, ir tokių klausimų nebekyla.

Radau didelį tinklaraštį apie AS

Radau didelį tinklaraštį anglų kalba apie Aspergerio sindromą: www.myaspergerschild.com.

Jame matau daugybę ilgų tekstų, kuriems perskaityti reikia daug laiko :) Turintiems konkrečių klausimų ir mokantiems anglų kalbą siūlau susirasti reikiamus tekstus ir studijuoti savarankiškai.

Sunkus vaikas, nes valgo tik vieną patiekalą...

Prieš keletą dienų internete paskelbtas žanro "klausimas - atsakymas" straipsnis apie tai, kaip gyventi su sunkiu vaiku. Dar įdėta pikto vaiko nuotrauka... Galima paskaityti štai čia:
http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/olapinas-kaip-gyventi-su-sunkiu-vaiku.d?id=56077283

Straipsnis apie tai, kad 8 metų vaikas labai mažai valgo - tik vienos rūšies dešreles, ir tik su pomidorų padažu. Vaikas baudžiamas už neklausymą, t.y. nevalgymą, ir t.t.

Labai pažįstama situacija. Bet ar teisingi psichoterapeuto Olego Lapino patarimai? Didžiąja dalimi ne. Pirmiausia daroma neteisinga prielaida, kad toks elgesys - psichologinė problema. O juk vaikas buvo apžiūrėtas Vaiko raidos centre. Ir ką??? Jokių rezultatų?

Darykime prielaidą, kad tam vaikui iš nežinojimo nediagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Vieno patiekalo valgymas labai būdingas šiam sutrikimui. Iš karto pabrėžiant, kad tai nėra nei psichologinė problema, nei elgesio sutrikimas, galima pasakyti, kad tikroji tokio elgesio priežastis - 1) itin jautrūs skonio ir kvapo pojūčiai; ir 2) baimė nukrypti nuo įprastinės rutinos.

Jau esu rašiusi, kad itin jautrūs pojūčiai vieną dieną turėtų būti pripažinti ketvirtuoju autizmo sutrikimo bruožu. Nuo to kenčia įvairaus amžiaus asmenys, ne vien vaikai. Kai kurie maisto pojūčiai burnoje gali sukelti pykinimą, skausmą, maisto kvapas gali būti tiesiog iškreiptas (pvz., persiko kvapas kai kam primena šlapimą, ir aišku, dėl to persikų nevalgo, ir pan.).

Primenu, kad autistiškas elgesys ryškiausias būtent vaikystėje. Užaugę tokie žmonės išmoksta prisitaikyti, jie sąmoningai ieško ir randa maisto produktus, kurie jiems yra priimtini.

Prisirišimas prie rutinos - trečiasis autizmo požymis. Kodėl autistai nenori valgyti įvairaus maisto? Ogi dėl tos pačios priežasties - naujas maistas gali būti "pavojingas" - stipraus skonio, kvapo, nemalonios, netgi bjaurios tekstūros.

Labai gaila, kad aprašyto vaiko tėvai tokie neempatiški jam. Bet ką daryti, kai net specialistai nesupranta, su kokia problema susidūrė.