14-metis mergaitės žudikas: apleistas vaikas, turintis AS požymių?

Plačiai nuskambėjo skaudi istorija apie 14-metį vaikiną, nužudžiusį 13-metę mergaitę. Gal net "Facebook" įkūrėjo Marko Zuckerbergo ausis pasiekė? Skaitau laikraščius ir matau, kad abu vaikai savo tėvų buvo smarkiai socialiai ir emociškai apleisti. Tėvai dirbo, važinėjo, skyrėsi, taigi, sprendė savo problemas...

Berniukui buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė. Nieko nuostabaus - paminėti bent keli Aspergerio sindromo požymiai. Ir kada tie žurnalistai nustos stebėtis "bejausmiais" žudikais, o ims nuodugniai skaityti knygas?

Taigi, pirmas požymis: "Kaimynai teigė, kad paprastai uždaro būdo paauglys kartais būdavo labai šnekus. Jis sustodavo pasikalbėti ne tik su savo bendraamžiais, bet ir su suaugusiaisiais".

Antras požymis:  "...antrankiais surakintas nepilnametis atrodė nepaprastai ramus - jokių ašarų ir emocijų".

Trečias požymis: Jeigu, kaip rašoma, jiedu, eidami mišku, susipyko, ir jis ūmiai ją puolė smaugti (ar kažką kitą daryti), vadinasi, jis nemokėjo valdyti savo emocijų. AS turėtojų smegenys nemoka laiku reaguoti į kylančias emocijas ir jų reakcijos gali tapti nevaldomos.

Ketvirtas požymis: Bręstantis paauglys intensyviai domėjosi seksualine tematika. Šiuo konkrečiu atveju tai tik mano prielaida, bet kartais seksas tampa "ypatinguoju interesu", nes AS turėtojai, kaip socialiai sutrikę ir neturintys intuicijos žmonės, kartais tokiais būdais ieško jiems reikalingos informacijos, kaip bendrauti su kitos lyties atstovais, ir, deja, negaudami tinkamų žinių iš tėvų, jie ima domėtis pornografija ir panašiais dalykais. O šis vaikinas, matyt, dar ir pats pabandė...

Nežinau, ar tai būtų lengvinančios aplinkybės... Bet dar vienas skaudus sakinys: "Palaikyti suimto paauglio neatėjo niekas iš artimųjų". Žinoma, jis nusikaltėlis... Bet gilioji nusikaltimo priežastis - meilės trūkumas. Ir dabar, kai jam sunku, nuo jo visas pasaulis nusisuko. Neįsivaizduoju, ką dabar galvoja to vaikino mama. Negi jai nebesvarbus JOS vaiko tolimesnis likimas?

Labai jautri sensorika - būdingas AS bruožas

Vaikystė - labai geras laikas Aspergerio sindromui pastebėti, nes vaikai dar nemoka savo "keistumų" paslėpti, kaip tą paprastai daro suaugusieji.

Jeigu vaikas mėnesius ir metus kiekvieną dieną prašo pagaminti vis tą patį patiekalą ir atsisako valgyti ką nors kita – tai ne užsispyrimas, o vienas iš charakteringiausių AS bruožų. Tai reiškia, kad vaiko skonio, kvapo ir lytėjimo pojūtis pernelyg jautrus. Tokie vaikai ramiausiai valgo tą pačią košę, sausas bandeles, makaronus ir visaip vengia nežinomų prieskonių, nepažįstamų ar nemalonios tekstūros vaisių, daržovių pernelyg prašmatnių, nematytų tortų. Pavyzdžiui, jeigu vaikui neskanūs persikai, avietės, braškės, t.y. turintys stiprų kvapą produktai, jis gali pasakyti, kad jie jam dvokia.

Jeigu vaikas koncerte, teatre, kine rankomis susigūžia, dangstosi ausis - vadinasi, per jautri klausa ir triukšmingų renginių geriau vengti. Beje, sykį "nusvilęs", jis pats nė už ką ten neis, geriau sėdės namie. 

Dažnai būna jautrios ir akys - nepakenčia tam tikro apšvietimo (dienos šviesos lempų), stiprios saulės šviesos. Tokiu atveju irgi reikia imtis reikiamų apsaugos priemonių - nešiotis tamsius akinius, lempas pakeisti tinkamomis.

Kaip atpažinti AS turintį vaiką?

Ankstyvasis (L.Kannerio) vaikystės autizmas yra santykinai geriausiai žinoma autizmo spektro atmaina, nes jo požymiai „plika akimi“ pastebimi jau antraisiais – trečiaisiais vaiko gyvenimo metais. Jeigu mažylis nepalaiko akių kontakto, jeigu atrodo, kad jis kurčias (nors taip nėra), supasi ar linguoja, jei jam tas pats, kas jį paima ant rankų, jei keistai domisi kokiais nors daiktais (net ne žaislais), yra kitų „nukrypimų“, jį reikėtų nuodugniai ištirti. 

Kartais pasigirsta nuomonių, jog vaikas gali nekalbėti iki 3-4 metų, nes... nenori. Tai lengvabūdiškas požiūris. Jeigu taip ir pasitaiko, tokiu atveju vaiką reikia ištirti pas kompetentingus specialistus.

Aspergerio sindromas tiksliausiai diagnozuojamas 6-8 metų amžiuje. Ankstyvoje vaikystėje jo požymių būna nedaug. Dažniausiai vis dėlto vėlai pradedama kalbėti, iš fizinių požymių pasitaiko vadinamoji "Moebijaus burna", galima pastebėti kai kurių fizinės laikysenos ar koordinacijos keistumų. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas, pavyzdžiui, sulaukęs 12-13 mėnesių, ne tik nevaikšto, bet ir nemėgina atsistoti, o būdamas 24 mėnesių – nesako frazių bent iš dviejų žodžių. Bet šiaip turintis nediagnozuotą AS 1-2 metų vaikas gali visai normaliai domėtis kitais vaikais, jausti prisirišimą prie tėvų ir t.t. 

AS "keistumai" ima ryškėti, kai vaikui sukanka 6-7 metai. Atsiranda įvairių dalykų, kuriuos būtų galima pavadinti "per daug" arba "per mažai". Pavyzdžiui, gali slėptis nuo pašalinių žmonių ir nebendrauti, o gali priešingai - visiškai familiariai bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nejausdamas jokios baimės, nors pastaroji yra visai naudinga.

AS turintis vaikas ilgai nesugeba pats apsirengti, užsirišti batų raištelių, bet stveria iš lentynų storas enciklopedijas, knygas apie astronomiją ir kitokius gamtos mokslus, studijuoja grybus, meteorologiją, dulkių siurblius, autobusus, krepšinį ir daugybę kitų dalykų. Išmoksta piešti žemėlapius, lifto ar autobuso durų uždarymo schemas. Taip išsivysto vadinamasis "ypatingasis interesas". Jis gyvenime gali keistis ne kartą, bet išlieka toks pats be galo intensyvus, kartais virsta sėkmingos karjeros pagrindu.

Apie autistus yra susidariusi stereotipinė nuomonė, jog jie kalba labai mažai arba visai nekalba. Tačiau AS yra tas atvejis, kai kartais kalbama per daug. Todėl esminė problema yra ne tai, kiek kalbama, o kaip. Svarbi to kalbėjimo kokybė: mokėjimas palaikyti pokalbį su pašnekovu, palaukti savo eilės, kalbėti apie tai, kas įdomu kitiems (o ne tik apie savo "ypatingąjį interesą").

AS turinčių vaikų intelektas yra normalus, o dažnai ir viršija vidutinį. Berniukai būna tarsi „maži keistuoliai profesoriai“ – ne pagal savo amžių rimti ir „senamadiški“. Kalbantis su jais galima išgirsti daug įdomių (o gal nuobodžių) faktų. AS turinčios mergaitės gali būti panašios į „mažąsias filosofes“, giliai mąstančias ir analizuojančias joms sunkiai suprantamas socialines situacijas.

Įdomu, kad AS turintiems vaikams sunkiausiai sekasi užmegzti kontaktą su bendraamžiais. Jiems geriau ir emociškai saugiau būti su suaugėliais. O su jaunesniais vaikais jie patys gali būti tarsi suaugusieji – globoti juos, ką nors pasakoti jiems. AS turintys vaikai retai kada patys pasiūlo kitiems kartu žaisti ar kitaip bendrauti, jiems lengviau būti vieniems. Kita vertus, žaidžiant bendrus žaidimus nesunku pastebėti, kad AS turintys vaikai stengiasi diktuoti taisykles, kontroliuoti visą situaciją ir labiausiai rūpintis ne komandos, bet savo asmeniniais laimėjimais. Tai irgi nepadeda draugystei, tačiau reikia suprasti, kad noras viską kontroliuoti reiškia netikėtų situacijų baimę, nes AS turėtojai nemoka spontaniškai reaguoti ir greitai priimti tinkamus sprendimus.

Iš kur atsirado mitas apie skiepų ir autizmo sąryšį

     Lietuvoje (o gal ir plačiau) tarp žmonių labai paplitęs mitas, jog autizmą gali sukelti skiepai. Tačiau pasidomėjus nuosekliau, internete nesunku surasti informacijos, kada ir iš kur tas mitas atsirado. O istorija tokia.

     1998 metais solidus D.Britanijos mokslo žurnalas "The Lancet" išspausdino neva mokslinį straipsnį, kuriame buvęs žarnyno chirurgas Andrew Wakefieldas ir dar 12 jo kolegų teigė ištyręs 12 autizmą turinčių vaikų ir nustatęs, jog aštuonių iš jų tėvai dėl autizmo kaltina trigubą vakciną nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės (angl. MMR). Straipsnyje rašoma, jog praėjus keletui dienų po vakcinacijos pasireiškė autizmas ir žarnyno problemos. Tačiau be tėvų liudijimų tyrime daugiau mokslinių argumentų nebuvo.

     Turėjo praeiti šešeri metai, kol britų spauda sukėlė skandalą: laikraščio "The Sunday Times" žurnalistai atkapstė, kad A.Wakefieldas, pristatydamas savo straipsnį, neatskleidė vienos "smulkmenos" - jog jo "tyrimą" finansavo advokatų kontora, turėjusi tikslą surinkti įkalčių prieš skiepų gamintojus. Jis gavo 55 tūkst. svarų sterlingų (vėliau paaiškėjo, kad suma siekė 400 tūkst. svarų) o advokatų kontoros klientai buvo ne kas kitas kaip vaikų, dalyvavusių tyrime, tėvai. Beje, tyrime dalyvavę kolegos apie tuos pinigus nieko nežinojo ir labai pasipiktino, kad jais taip buvo pasinaudota.

     "The Lancet" straipsnį atšaukė. O 2010 metų vasarį tyrimą užbaigusi šalies Generalinė medicinos taryba (institucija, kontroliuojanti šalies gydytojų darbą) pripažino, kad tyrimas buvo suklastotas. Praėjusių metų gegužę ši institucija atėmė A.Wakefieldo gydytojo licenciją. Tačiau pasklidusi klaidinga informacija pridarė daug žalos: išsigandę žmonės nustojo skiepytis ir šalyje vėl pagausėjo ligų, kurios buvo laikytos išnykusiomis, buvo užfiksuota ir keletas mirčių.

     Beje, A.Wakefieldas šiuo metu gyvena JAV. Todėl internete ir dabar galima rasti amerikietiškų svetainių, kuriose dėl autizmo paplitimo lygio didėjimo ir toliau kaltinama MMR vakcina. Reikia tik stebėtis, kaip žmogus įtikėjo nuosavu melu.

     Visa galima perskaityti internete. Tereikia pramokti anglų kalbos, kad išsivaduotum iš gandų ir mitų įtakos.

Kam reikalinga AS diagnozė, jei tai ne liga?

Kai kurie žmogaus (vaiko ar suaugusiojo), turinčio Aspergerio sindromą, asmenybės bruožai gali būti nepelnytai priskiriami blogo auklėjimo padariniams ar psichikos ligai. Toks žmogus gali atrodyti nekalbus, pedantiškas, nemandagus, netvarkingas... Visa tai turi savo priežastis, apie jas - vėlesniuose "post'uose". Kai elgesys netelpa į priimtas normas, dažnai griebiamasi arba tradicinių auklėjimo priemonių – bausmių, mėginimų „lenkti medį, kol jaunas“, ieškojimų, kas kaltas dėl netinkamo elgesio, arba mėginama gydyti ligą, kurios nėra. AS turintis žmogus atrodo nepritampantis, iš jo paslapčiomis ar atvirai šaipomasi, jis gali būti atstumiamas ir diskriminuojamas.

Keturios priežastys, kodėl reikia diagnozuoti AS:

Pirma, AS diagnozė paaiškina tikrąją keisto elgesio priežastį (tai iš tiesų nėra nei psichikos, nei jokia kita liga).

Antra, diagnozė pašalina tėvų abejones ir kaltės jausmą dėl netinkamo vaiko auklėjimo (reikalingas auklėjimas ir lavinimas, kuriuos galima būtų pavadinti „gydomąja pedagogika“).

Trečia, žinojimas apie AS savotiškai apgina nuo aplinkinių kritikos (jis nėra blogas, jis – kitoks).

Ketvirta, žinant sutrikimo esmę, galima imtis tinkamų veiksmų vaikui padėti išmokti socialinių įgūdžių (būtent – išmokti to, ką „neurotipiški“ vaikai įsisavina savaime!). AS turintiems suaugėliams diagnozė ir tinkamos žinios padeda suvokti daromas bendravimo klaidas.

Trys požymiai, būdingi visiems autizmo spektro sutrikimams

Naujasis tinklaraštis http://aspergeris.blogspot.com apie autizmo atmainas rašys kiek kitokiu stiliumi, bet informacija nuo to neturėtų nukentėti. Todėl pirmaisiais pranešimais priminsime, apie ką kalbama.

1. Socialinės sąveikos sutrikimas. Aiškus požymis, jog sutrikęs abipusis bendravimas, yra vaiko nesidomėjimas kitais vaikais. Bendravimo sunkumai ryškiausiai atsiskleidžia būnant tarp bendraamžių – būtent tarp vaikų, o ne tarp suaugusiųjų. Pastarieji sugeba užglaistyti nesmagias situacijas ar suvaidinti, jog nieko ypatingo neįvyko, taigi šį sutrikimą lengviau atpažinti nebent tarp itin artimų asmenų, gerai pažįstančių vienas kitą.

2. Komunikacijos sutrikimas. Asmuo, turintis šį sutrikimą, nesuvokia nežodinių ženklų – kūno kalbos, veido išraiškos, - kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį. Toks žmogus neturi intuicijos – vadinamojo šeštojo pojūčio, ir dažniausiai „negauna“ jam siunčiamos žinios. Žinoma, ir pats negali jos pasiųsti kitiems.

3. Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas. Šis bruožas taip pat geriausiai atsiskleidžia vaikystėje. Besikartojanti veikla – tai vis tie patys, be fantazijos žaidžiami žaidimai, siauri interesai – domėjimasis vienais dalykais ir nesidomėjimais kitais, stiprus pasipriešinimas pokyčiams bei naujovėms – to paties maisto valgymas, to paties vaizdo klipo žiūrėjimas daugybę kartų. Suaugusieji, turintys autizmo sutrikimų, dažniausiai taip nebesielgia, kadangi įgydami patirties ir žinių jie savo „repertuarą“ praplečia.

Lietuvos spauda apie Aspergerio sindromą

Bendromis "Minties" leidyklos ir mano pastangomis apie Aspergerio sindromą jau pradėjo rašyti Lietuvos spauda. Pirmiausia 2010 m. lapkričio mėnesį apie tai parašė žurnalas "Natūralioji medicina", gruodžio 11 dieną - dienraščio "Lietuvos rytas" priedas "Gyvenimo būdas", 2011 metų sausio mėnesį - "Mamos žurnalas", o kovo mėnesį turėtų parašyti ir žurnalas "Mažylis".
Australų psichologo Tony Attwoodo knyga "Aspergerio sindromas. Išsamus vadovas" įtrauktas į "Minties" leidyklos šių metų planus. Jeigu Dievas duos pinigų, tai Lietuvoje atsiras knyga apie sunkiai atpažįstamą autizmo atmainą, ji bus skirta ne vien šį sutrikimą turinčių vaikų tėveliams, mokytojams ar psichologams, bet ir Aspergerio sindromo turėtojų darbdaviams, įmonių personalo vadovams, sutuoktiniams, vaikams, kitiems giminaičiams, norintiems suprasti, kokios problemos kamuoja jų artimuosius, be to, ji turėtų būti naudinga ir teismo medicinos specialistams, policijai, nes jai irgi tenka susidurti su įvairiausiais žmonėmis.

Aspergeris.lt keičia gyvenimo būdą

Interneto svetainė www.aspergeris.lt, iki šiol gyvavusi kaip informacijos apie autizmą ir jo atmainas šaltinis, nuo 2011 metų tampa specializuotu interneto knygynu, o savo ankstesniuosius straipsnius perkelia į tinklaraštį ir gyvuoja toliau. Kadangi Lietuvoje gyvena apie 27 tūkst. žmonių, turinčių kokią nors autizmo spektro atmainą, o žinių apie tai nepakanka, tinklaraštis tęs tai, kas buvo daroma pastaruosius dvejus metus.