Kadangi prof. Tony Attwoodo straipsnis "Ar ASS turėtojus reikia atleisti nuo namų darbų?" - per ilgas ir per daug įvairus vienam tinklaraščio post'ui, čionai perkėliau vieną iš jo aspektų - vaikų kognityvinio (pažinimo) stiliaus problemas. Esmė - norint, kad vaikas sėkmingai ir noriai mokytųsi, informacija turi būti pateikiama jam tinkamiausiu būdu. Tam reikia išsiaiškinti, ar vaikas, pvz., informaciją geriau priima vaizdiniais ar žodžiais.
"Jeigu vaiko vizualinis mąstymas santykinai stiprus, tai jo supratimą padidins struktūrinės schemos, minčių žemėlapiai ir demonstravimai. Jeigu stipresni jo verbaliniai įgūdžiai, tada padės rašytinės instrukcijos bei diskusijos vartojant metaforas (ypač metaforas, susijusias su jo ypatinguoju interesu). Papildomi būdai gali būti kompiuterio ir klaviatūros panaudojimas, ypač vaikams, turintiems motorikos (t.y. rašysenos) problemų. Kartais tėvai tampa „sekretorėmis“ ir spausdina reikiamą medžiagą už vaikus bei taiso jų atsakymų klaidas. Namų darbai turėtų būti labiau bendradarbiavimas, o ne vieno žmogaus darbas. Tėvai nebūtinai yra persergstintys ar neurotiški, jie tiesiog žino, kad be jų įsikišimo darbas nebus padarytas.
ASS turintys vaikai dažnai džiaugiasi galimybe prieiti prie kompiuterio ir gali būti, kad geriau supranta medžiagą, pateiktą kompiuterio ekrane. Jei medžiagą pateikia žmogus, vadinasi, atsiranda socialinė ir kalbinė dimensija, o tai gali padidinti vaiko sutrikimą. Mokytojai turėtų apsvarstyti galimybę namų darbų užduotis pateikti taip, kad nemaža jų dalis būtų atliekama kompiuteriu. Teksto rengimo galimybės, ypač piešimo, gramatikos ir rašybos tikrinimo programos labai praverčia gerinant galutinio produkto kokybę ir įskaitomumą. Jeigu tėvai negali padėti vaikui išspręsti tam tikros problemos, sprendimo reikia ieškoti kartu su mokytoju – nedvejojant skambinti jam telefonu bet kuriuo paros metu, kad šis galėtų tiesiogiai pasikalbėti su vaiku. Reguliarus šio būdo praktikavimas gali smarkiai sumažinti namų darbų kiekį.
Dar vienas būdingas sunkumas – išdėstyti žodžiu savo mintis. Vaikas gali surasti teisingą matematikos uždavinio sprendimą, bet nesugebėti žodžiais paaiškinti, kaip tą atsakymą gavo. Jo kognityvinė strategija (attk. mąstymo būdas) gali būti neįprasta ir labiau intuityvi nei dedukcinė (besivadovaujanti logikos dėsniais). Tad gali tekti pripažinti šį jo gautą teisingą atsakymą netgi tada, kai „neurotipiškam“ protui neaiški sprendimo logika. Šio bruožo problema ta, kad jeigu vaiko „smegenys užblokuotos“, tėvams gali būti sunku koreguoti šį alternatyvų mąstymą.
ASS turinčio vaiko mokymas reikalauja specialių įgūdžių, tačiau tėvai dažniausiai jų neturi. Be to, tėvai būna emocingesni nei mokytojai ir dėl to jiems būna sunkiau išlikti objektyviems ir santūriems. Vienas iš variantų yra pasamdyti patyrusį repetitorių, padėsiantį atlikti namų darbus. Bet daugumai šeimų tai gali būti ne pagal kišenę.
Prieštaringas pasiūlymas
Jeigu namų darbai sukelia tokias kančias, ką galima padaryti siekiant sumažinti mokykloje pervargusio vaiko desperaciją, tėvų, mėginančių motyvuoti savo vaiką, neviltį ir ką patarti mokytojams, pripažįstantiems, jog namų darbai nėra pati efektyviausia šių vaikų lavinimo priemonė? Jeigu iš vaiko reikalaujama reguliariai atlikti tam tikrą kiekį namų darbų, tai visos pusės turėtų skirti pakankamai laiko ir prisiimti įsipareigojimus, kurie būtini garantuoti, kad darbai bus atlikti tinkamai ir laiku. Vienas variantas būtų sudaryti vaikui sąlygas atlikti savo namų darbus mokykloje. Tą galima daryti per ilgąją pertrauką, prieš ar po pamokų savo klasėje arba mokyklos bibliotekoje. Tačiau net ir tuo atveju būtina mokytojo ar jo padėjėjo priežiūra ir patarimai. Kai kurie vaikai pajėgia baigti vidurinę mokyklą mokydamiesi mažiau dalykų ir pamokų metu gaudami papildomo laiko namų darbams ruošti.
Jeigu visi šie būdai nesėkmingi, kokia galėtų būti alternatyva? Ar ASS turintys vaikai turėtų būti atleisti nuo namų darbų? Jeigu metodai, aprašyti šiame straipsnyje, nepadeda, ar jų neįmanoma įgyvendinti, tada mano atsakymas yra TAIP. Kartais šis patarimas atneša didžiulį palengvėjimą vaikui, jo tėvams ir netgi mokytojams. Galite manimi pasikliauti".
Pabaigai noriu priminti, kad ASS turintys vaikai dažnai yra normalaus ar aukštesnio už vidutinį intelektą, todėl gali pasirodyti, kad nenoras daryti namų darbus yra kokia nors užgaida ar tingėjimas. Reikėtų atsikratyti stereotipo, kad pagalbos reikia tik neįgaliam, protiškai atsilikusiam, nekalbančiam vaikui. Jos reikia ir aukštą intelektą turinčiam vaikui, tiesiog jo problemos - kitokios, bet tai nereiškia, kad lengvesnės.
