Sakoma, kad nauja - tai tiesiog užmiršta sena. Taip ir čia - primenu, kad "Delfyje" vis dar galima paskaityti seną straipsnį apie mus.
http://www.delfi.lt/news/daily/education/autizmo-pozymiu-turincio-paauglio-istorija-i-prestizine-gimnazija-istojo-pirmu-numeriu.d?id=63502770
Daugiau straipsnių ne apie mus, o apie Aspergerio sindromą buvo 2010 m. žurnale "Natūralioji medicina" (Nr. 11), 2011 m. žurnaluose "Mažylis" (Nr. 3) ir "Mamos žurnalas" (Nr. 1).
2014 m. rugsėjo 23 d., antradienis
Ar jūsų vaiko mokytojams trūksta žinių apie AS?
Laikas nuo laiko sulaukiu skambučių iš mamų, norinčių pasikalbėti apie Aspergerio sindromą ir savo vaikų problemas, ypač mokykloje. Per tuos ilgus pokalbius stengiuosi pabrėžti, kad pirmiausia būtina kreiptis į specialistus ir gauti tikslią diagnozę, tada kreiptis į psichologinę-pedagoginę tarnybą ir ten gauti privalomas rekomendacijas mokyklai. O jeigu to negana, reikia kantriai ir nuosekliai "dirbti" su mokytojais ir pagal galimybes su kitų vaikų tėvais (ne savo vaikų auklėjimu geriau neužsiimti, jeigu, tarkim, kyla patyčių problema).
Aš irgi dirbau tokį darbą. Iš pradžių tai buvo "gaisrų gesinimas", paskui ėmiausi prevencijos. Kai mokytojams užsimindavau apie Aspergerio sindromą, jie klausdavo: "O tai ką man daryti? Kaip elgtis? Kaip mokyti? Aš nieko apie tai nežinau". Taigi vienas iš mano "darbo" būdų buvo skaityti paskaitas pedagogų kolektyvuose. Bet taip pasisekė tik trijų mokyklų darbuotojams :) Dar Vilniaus Edukologijos universiteto studentams, šeimos centro "Kartu saldu" lankytojams ir Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro kuruojamiems pedagogams knygos "Aspergerio sindromas. Išsamus vadovas" pristatyme.
Lietuvoje yra apie pusantro tūkstančio mokyklų. Knygos tiražas buvo tūkstantis ir dar keli šimtai egzempliorių. Gali būti, kad reikiamos žinios ne visus, kuriems jų reikia, pasiekė. Todėl jeigu atsirastų mokyklų ar kitokių ugdymo įstaigų, kurios norėtų daugiau sužinoti apie Aspergerio sindromą ir skirti tam bent 2 val. savo laiko, siūlau rašyti man el. paštu zivile.aleskaitiene[eta]gmail.com.
Aš nesu psichologė ir negaliu konsultuoti ar skirti terapijos priemonių. Bet tarp savo klausytojų mačiau specialistų, kurie dirba su vaikais ir turėtų padėti jiems, bet nieko apie Aspergerio sindromą nežino, taigi įdėmiai klausėsi ir užsirašinėjo. Drįstu sakyti, kad psichologijoje bręsta šioks toks žingsnelis į šoną, o gal ir visai rimta takoskyra: priemonės, skirtos padėti NT (neurotipinės arba įprastinės raidos) asmenims, ir kitos priemonės, skirtos padėti AS turintiems asmenims. Viena iš pastarųjų - tai mokėjimas juos atpažinti ir jų turimų savybių nepriskirti "blogam charakteriui", žinoti, kaip jie mokosi, dirba, bendrauja.
Kalbant apie Lietuvos mokyklas, teko girdėti labai gerą pasiūlymą: nereikia AS turintiems vaikams atskirų mokyklų ir netgi klasių. Jiems reikėtų būti įprastinėse klasėse po 2-4 ir turėti atskirą mokytojo padėjėją. Viskas. Jie būtų ir integruoti į "plačiąją visuomenę" (NT), ir turėtų tam tikrą savo ratelį bei atskirą suaugusį pagalbininką įvairiais klausimais. Jeigu atsirastų tėvų, norinčių dėl to pakovoti, irgi rašykite. Viena aš nieko negaliu padaryti.
Aš irgi dirbau tokį darbą. Iš pradžių tai buvo "gaisrų gesinimas", paskui ėmiausi prevencijos. Kai mokytojams užsimindavau apie Aspergerio sindromą, jie klausdavo: "O tai ką man daryti? Kaip elgtis? Kaip mokyti? Aš nieko apie tai nežinau". Taigi vienas iš mano "darbo" būdų buvo skaityti paskaitas pedagogų kolektyvuose. Bet taip pasisekė tik trijų mokyklų darbuotojams :) Dar Vilniaus Edukologijos universiteto studentams, šeimos centro "Kartu saldu" lankytojams ir Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro kuruojamiems pedagogams knygos "Aspergerio sindromas. Išsamus vadovas" pristatyme.
Lietuvoje yra apie pusantro tūkstančio mokyklų. Knygos tiražas buvo tūkstantis ir dar keli šimtai egzempliorių. Gali būti, kad reikiamos žinios ne visus, kuriems jų reikia, pasiekė. Todėl jeigu atsirastų mokyklų ar kitokių ugdymo įstaigų, kurios norėtų daugiau sužinoti apie Aspergerio sindromą ir skirti tam bent 2 val. savo laiko, siūlau rašyti man el. paštu zivile.aleskaitiene[eta]gmail.com.
Aš nesu psichologė ir negaliu konsultuoti ar skirti terapijos priemonių. Bet tarp savo klausytojų mačiau specialistų, kurie dirba su vaikais ir turėtų padėti jiems, bet nieko apie Aspergerio sindromą nežino, taigi įdėmiai klausėsi ir užsirašinėjo. Drįstu sakyti, kad psichologijoje bręsta šioks toks žingsnelis į šoną, o gal ir visai rimta takoskyra: priemonės, skirtos padėti NT (neurotipinės arba įprastinės raidos) asmenims, ir kitos priemonės, skirtos padėti AS turintiems asmenims. Viena iš pastarųjų - tai mokėjimas juos atpažinti ir jų turimų savybių nepriskirti "blogam charakteriui", žinoti, kaip jie mokosi, dirba, bendrauja.
Kalbant apie Lietuvos mokyklas, teko girdėti labai gerą pasiūlymą: nereikia AS turintiems vaikams atskirų mokyklų ir netgi klasių. Jiems reikėtų būti įprastinėse klasėse po 2-4 ir turėti atskirą mokytojo padėjėją. Viskas. Jie būtų ir integruoti į "plačiąją visuomenę" (NT), ir turėtų tam tikrą savo ratelį bei atskirą suaugusį pagalbininką įvairiais klausimais. Jeigu atsirastų tėvų, norinčių dėl to pakovoti, irgi rašykite. Viena aš nieko negaliu padaryti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)